2009 m. gruodžio 31 d., ketvirtadienis

Prakartėlės. Vilniaus Šv. apaštalų Pilypo ir Jokūbo bažnyčia

O čia mane nustebino. Prisipažinčiu, prakartėlę Šv. Jokūbo bažnyčioje radau ne iš karto. Prie altoriaus įvairiaspalvėmis žvakutėmis mirgėjo eglė. O po ja buvo... ne, ne prakartėlė. Bet eglė man ten nederėjo. Ėdžiose gulėjo įsikūnijęs Žodis. Bet gal ir derėjo tas mirgėjimas (kurio nefotografavau, nes jis man pasirodė visai neįdomus), atskleidė jis Kalėdų dviveidiškumą: daug įvairiaspalvių šviesų, Kalėdų seneliai ir Santa Klausai... bei kažkur ėdžiose paguldytas, sunkiai pastebimas Kūdikis.Bet prakartėlę ši bažnyčia turi. Įdomią. Tik apie ją kitą kartą. Kad nebūtų per daug.

2009 m. gruodžio 27 d., sekmadienis

Prakartėlės. Vilniaus šv. Teresės bažnyčia

Prakartėlės. Vilniaus šv. Jonų bažnyčia

Besibaigiant antrajai Kalėdų dienai - porą nuotraukų iš Vilniaus šv. Jonų bažnyčios prakartėlės. Vilnonės! Šiandien juokavom, kad prieš kelis šimtmečius tą nišą tikriausiai specialiai išmūrijo, žinodami, kaip XXI a. atrodys prakartėlė.

P.S. Laukite tęsinio...

2009 m. gruodžio 25 d., penktadienis

Puer natus est nobis


Su šventom Kalėdom! Tegul jos neša džiaugsmą, ramybę, įkvepia naujiems darbams...

Merry Christmas!

2009 m. gruodžio 12 d., šeštadienis

Žaidimai

Esu labai neatspari įvairioms avantiūroms. To rezultatas - du swapai vienu metu. Gal ir nieko - daryti dovanas nepažįstamiems žmonėms yra įdomus iššūkis. Vakar gavau pirmąją dovaną. Beveik nuo pat pradžių iš žinučių SM forume supratau, kad man dovaną daro Lina. Tad vakar pavakarė buvo labai smagi. Važiuoju aš į biblioteką ir sulaukiu skambučio: "Fėja nori atiduoti dovaną". Susitarėm, kad susitiksim prie universiteto, nuėjom į kavinę ir... aš ilgokai jai trukdžiau grįžti prie audimo... Aišku, fotoaparato neturėjau, tad dovanų kalną nufotografavau jau pačios suvyniotą (niekaip nebūčiau sulaukusi, kol grįšiu namo, nebent būtų iškelta sąlygą, kad atidaryti galima per Kalėdas - švenčių būčiau sulaukusi). Taigi, dovanų kalnas atrodė štai taip:
Dar buvo ir laiškelis, bet jį pasilieku sau.
Pirmiausiai atrišau pačią ilgiausią dovaną. Ten radau labai gražią mozaikinę pakabą. Žiūriu į ją, suprantu, kad ji tvirta, bet vis atrodo, kad jinai turėtų būti trapi, neatlaikyti rūbų. Tikriausiai čia spalva tokį įspūdį daro. Bet aš kaip nors įsidrąsinsiu ir imsiu ją naudoti.
Kitoje dėžutėje radau neįtikinamą kamuolį, tikriausiai šilkverpio kokoną. Na, ne visai šilkverpio, avytės. Bet su sparneliais. O pats siūlas VELTAS. Dar vienas neįtikėtinas daiktas. Žiūriu, vartau, netikiu savo akimis ir net pirštais (paprastai siūlus aš uostau ir čiuopiu, akimis vien spalvą pasitikrinu). Tokių dar nebuvau mačiusi. Pagarba žmogui, sugebančiam net tokius darbus padaryti. Akivaizdžiai mane ištraukė blusinėtoja (na, jos audžiamas gobelenas, kurį ji parodė, tai irgi patvirtina).Po to dar radau japonišką šilkinį šalikėlį, dažytą šibori technika. Nežinau, kaip perteikti jo švelnumą, minkštumą, malonumą, šiltumą. Vakar kai grįžau namo, jau seniai buvo tamsu. Šiandien saulė švietė per trumpai, kad spėčiau nufotografuoti. Na, gal sulauksiu sniego, kad aplinkoje atsirastų daugiau spalvų, o ne vien pilkai pilkai pilka. Man šitas šalikėlis toks sugėręs į save visą augalų gyvybę, saulės šviesą. Tad tos saulės ir gamtos reikia ir nuotraukoms. Po švenčių, kai jau baigsiu visus skubius ir dar skubesnius darbus, keliausiu į gamtą spalvų ieškoti.
Dar du labai skaniai kvepiantys mediniai kamuoliukai. Jie buvo labai saugiai keliais sluoksniais įvynioti, tad išsaugojo kiekvienas savo kvapą. Dabar vienas apsigyveno tamsiam kambary (saugo vilnonius siūlus), kitas - rūbų spintoje (nuo kandžių drąsiai gina mezginius). Jau turiu keletą idėjų, ką iš jų gaminsiu, tad vieną dieną bus tęsinys.Ir dar desertas, kurį naminiai skėriai labai greitai sudorojo...Tiesa, dar buvo pokalbiai apie mozaiką, audimą, dažymą, siuvinėjimą, dekupažą, (ne)naudingas knygas apie rankdarbius...
Štai tokią nuostabią dovaną gavau. Lina, labai labai ačiū už dovanas, nuostabiai praleistą vakarą, pokalbius, ekskursiją į dirbtuves, šilumą, šypsenas...
O viena iš mano padarytų dovanų jau irgi pasiekė gavėją. Artimiausiomis dienomis įdėsiu ir savo darbų.

2009 m. gruodžio 7 d., pirmadienis

Nieko gero čia nebus...

...jei į blogą rašysiu tik kartą per mėnesį. Reikėtų stengtis dažniau, na, gal bent kartą per savaitę. Bet vis pagalvoju, kad geriau ką nors gražaus tuo metu padarysiu. O ypač prieš Kalėdas tų nepadarytų darbų sąrašas toks ilgas, toks ilgas. Net nebefotografuoju to, ką padarau. Tiksliau, fotografuoju, bet tik paskutinę akimirką, prieš išnešdama visam laikui darbą iš namų. Bet net nesudėtų į blogą nuotraukų netrūksta. Vienu žodžiu, barti šitą merginą, barti... O kad nemuštumėt, parodysiu jau prieš kelis mėnesius išsiuvinėtus atvirukus - dar vienas rinkinys.
GulbėsŽuvisDrugelisIr pelėda. Nors gal visgi apuokas.