2010 m. gruodžio 31 d., penktadienis

Artėjant Naujiesiems

Paprastai žmonės metų pabaigoje skaičiuoja prieauglį, pelną. Na, tai, kas nufotografuota, čia jau yra. Dar kelių šiemet baigtų darbų nuotraukos atsiras po Naujųjų. Nufotografuoti irgi reikia laiko. Dar ir saulė nepamaišytų. Tad šį kartą metus baigsiu su kitų planais. Tiesa, tik siuvinėjimo. Mezgimas, nėrimas ir kiti rankdarbiai daromi neplanuotai: reikia rūbo, puošmenos, dovanos, patiko siūlai, karoliukai, norisi išbandyti raštą, namiškiai šąla ir taip toliau. Istorija čia begalinė, tad ir planuoti sudėtinga.
Su siuvinėjimu kiek paprasčiau. Namuose gyvas galas pradėtų siuvinėjimu kryžiuku. Pageidautina juos būtų kada nors pabaigti. Norisi ir kažką naujo išmokti, išbandyti. Tad štai toks mažulytis kitų metų siuvinėjimo norų planiukas. Būtų neblogai, jei būtų įgyvendinta jo bent pusė (na, kadangi šiuo metu sergu, per Kalėdas kažkur virusą susigavau, tai šiąnakt tikriausiai pasiuvinėsiu, tad jeigu pasiseks, ryt bus baigtas pirmasis iš sąrašo - gera pradžia...). Tad štai ir planai:


2011 metų planai

Kryžiuku:
- Užbaigti "Haną"
- Užbaigti "Lanarte" firmos mažą vaikišką piešinuką, kad nesimėtytų pradėtas darbas (ką su juo veiksiu, sugalvoti nebūtina)
- Užbaigti "Cirque des triangles"

Kitas skaičiuotinis siuvinėjimas:
- Išsiuvinėti hardangeriu angeliuką
- Užbaigti servetėlę hardangeriu
- Išpeltakiuoti apnertą margą rankšluostį bei apnerti ir išpeltakiuoti dar bent porą baltų.
- Išsiuvinėti samplerį sutrauktuoju siuvinėjimu.

Neskaičiuotinis siuvinėjimas:
- Išsisiuvinėti lininę staltiesę virvele ir pan. dygsniais
- Išsiuvinėti šilkais ant šilko kalėdinį paukščiuką iš "Inspirations"
- Išsiuvinėti lininių servetėlių komplektą (būtų neblogai 12...)

Istorinis siuvinėjimas:
- Užbaigti siuvinėjimo auksu samplerį
- Išsiuvinėti rinkinį jakobiniškuoju siuvinėjimu

- Išsiuvinėti 5 užuolaidėles į verandą sodyboje. Siuvinėjimo būdas dar nežinomas, audinys irgi (reikėtų naudoti turimą medvilnę, jos labai daug, bet norisi lino, kuris dar parduotuvėje).

Sutikite, atrodo neblogai. Kažin, bent pusę įveikti realu? Na, kai ką nors išsiuvinėsiu, šį sąrašą vėl ištrauksiu į dienos šviesą. Bus mano sąžinės priekaištas.

2010 m. gruodžio 30 d., ketvirtadienis

Pirštinės mamai

Tikriausiai būtų logiška, jei šiuo metu rodyčiau kalėdines dovanas. Bet gi yra žmonių, kurie gimę prieš pat Kalėdas. Tad atėjus šaltai ir netgi snieguotai žiemai, gimtadieniui jai padovanojau pirštines. Na, atrodo beveik lietuviškais raštais megztos. O visgi taip nėra. jie skandinaviški, paimti iš didžiulės Drops mezginių schemų kolekcijos. Tiesa, ten pirštinės kiek kitokios. Kaip atrodo originalios, galite ieškoti štai čia: Drops 116-7. Siūlai - ne rekomenduojama "Karisma", o minkštoji "Alpaca" - šilti ir švelnūs. Megzta sudėjus 2 siūliukus. Gal kada ir iš vieno numegsiu... Mamai dar pažadėta kepurė (bet ji jau bus numegzta po Naujųjų, šiemet nebespėju...). Ji dabar su kita pilka mano megzta kepure vaikšto. Bet juk reikia margos, prie pirštinių derančios.

Smulkmenėlės (ne visai)

Šiemet dalyvavau Yvette Stanton organizuotame kalėdinių smulkmenėlių žaidime (swap'e). Vis aš įsitraukiu į panašius veikimus. Bet juk ir daryti dovanas, ir jas gauti labai malonu. Be to, niekad nežinai, į kurį pasaulio galą siųsi tu ir iš kur gausi. Tai štai - manoji smulkmenėlė iškeliavo į Pietų Ameriką (įtariu, sušalo, tai šilumos ieškoti nusprendė):
O štai taip antroji pusė atrodo:

Mano gautoji dovana, priešingai, net iš pačios Australijos atkeliavo sniego pasižiūrėti. Pasigrožėkit:
Štai taip tos smulkmenėlės atrodo. Tačiau smulkmenomis jos atrodo tik tiems, kurie patys nebandė pasidaryti. Kas bandė, žino, kiek laiko tai pareikalauja...

2010 m. gruodžio 24 d., penktadienis

Linksmų šventų Kalėdų!


Linksmų šventų Kalėdų Jums ir Jūsų artimiesiems!
Merry Christmas for you and your families!

2010 m. gruodžio 7 d., antradienis

Nieko naujo...

Kai kurie darbai kartojasi. Gal ir ne visai kartojasi, įgauna vis kitus spalvinius ar geometrinius pavidalus, bet vis mezgasi, mezgasi ir mezgasi. Tad štai dar viena riešinių pora. Ir vėl dovana. Naudingas daiktas, kai atšąla.Naudota latviška "Ogrės" vilna, čekiški biserio karoliukai.

2010 m. gruodžio 1 d., trečiadienis

Artėjant Kalėdoms!

Jau kelintus metus "maištauju". Ruošiuosi Kalėdoms, gaminu, bet puošiu namus tik Kūčių dieną. Tada atsiranda ne tik eglė, bet ir kitos dekoracijos. Net darbe nekyla rankos iš anksto puoštis. Gal čia reakcija į prekybininkus, kurie ima skelbti Kalėdas iš karto po Vėlinių (atsiprašau, helovyno; įdomu, o kaip jis lietuviškai rašosi?), o kai kurie ir gerokai prieš jas. Bet kartais nutinka tokių netikėtumų, kai kažkokią puošmeną reikia padaryti staigiai,čiairdabar. Jeigu gerai pamenu, tai praėjusį antradienį užsukau į vieną mezgimo siūlų parduotuvę (turbūt net nekyla klausimas, kokią) ir pamačiau Korneliją, mezgančia eglutės žaisliuką. Man irgi tokio prisireikė. Tą vakarą, namo grįžusi apie 22 val., susiradau siūlus ir sėdau megzti. Naktis buvo ilga, bet ryte pirmasis bumbulas buvo baigtas. Kitą dieną ir antras. Dabar, atėjus šalčiams, skubu megztis kepurę (atkreipkit dėmesį, kad tai rašo žmogus, šį rudenį jau nusimezgęs tris kepures - jaučiuosi kaip tie kelininkai, kuriuos žiema visuomet užklumpa netikėtai). Dar ir broliui reikia megztinį baigti (tą patį juodajį, kurį kai kas matė gyvai mezgamą), liko jau labai nedaug. Po to gal dar vieną kitą bumbulą numegsiu. Manieji atrodo štai taip:
Ir vėl turiu dėkoti Sonatai už nuotraukas.
Štai ir visas ketvertas: du manieji bei Sonatos (su karūna ir širdim) ir Kornelijos (su eglute)darbai. Tiesa, šiuo metu manieji bumbulai supuojasi parduotuvėje (gal prieš šventes reiks atsiimti, o gal kitų primegsiu). O paukščiukai čiulba, kad ruošiamasi organizuoti jų mezgimo kursus. Nenustebsiu, jeigu iki jų pradžios atsiras ir daugiau bumbulų.
O žinot, kas man nuostabiausia? Kas šiuos bumbulus sugalvojo du norvegai vyrai: Arne Nerjordet ir Carlos Zachrison. Genialus paprastumas...

2010 m. lapkričio 18 d., ketvirtadienis

Baktusai

Kartais labai tingisi fotografuoti. Tai jau minėjau. Bet kadangi turiu įprotį tuos darbus, kurie iškeliaus iš namų arba kurie bus naudojami, iš pradžių nufotografuoti, tai kažkokios nuotraukos atsiranda. Į meniškumą jos nepretenduoja, bet parodo, kad visgi kažką darau. Šį kartą du baktusai. Vienas iš jų, mėlynasis, nufotografuotas įlindo į voką ir iškeliavo perduoti mano sveikinimus su gimtadieniu. Kitas, margasis, buvo beveik nuimtas mamai nuo kaklo. Jis skirtas jai. O fonas - toks, koks pasitaikė po ranka.

2010 m. lapkričio 17 d., trečiadienis

Artišokai

Labai tikiuosi, kad jūs čia neieškosite, kaip paruošti artišokus (tokį šių žaislų pavadinimą radau vokiškoje literatūroje). Niekas jų valgyti neplanuoja. O ant kokios nors eglės jie tikrai nutūps. Pagaminau vieną ir užkabino. Tiesa, ilgai aš šių žaisliukų neužbaigiau. Pirmoji mintis buvo, kad viršų prisiūsiu. Tuomet galėčiau dovanoti vaikams ir nereikėtų bijoti, kad jie adatėles ištraukys. Bet po to patingėjau (galėčiau čia ne vieną priežastį sugalvoti, kodėl aš su adatomis viršų prismaigsčiau, o ne prisiuvau, bet ką aš čia apgausiu filosofuodama...).
Juos dar vadina Viktorijos laikų žaisliukais. Tačiau man taip ir nepavyko apie tai daugiau duomenų rasti. Jeigu tuomet juos gamino, tai tikrai ne ant putoplastinių kiaušinių. Ir adatėlėmis smaigstyti juos tikriausiai būtų buvę per brangu. Gal siūdavo medžiagines formas, o jas apsiūdavo audinių likučiais (rūbus gi tuomet dauguma irgi patys siuvosi, tad čia buvo nebrangus žaislų gaminimo būdas).
Tad štai ir mano kalėdiniai kankorėžiukai.

2010 m. lapkričio 16 d., antradienis

Knygutė

Dalyvavau knygučių keitimosi žaidime. Štai taip atrodė mano knygutė.
Schema paimta iš kažkurios "Prairie Schooler" brošiūros, siuvinėta šilkiniais "Madeiros" siūlais ant tikriausiai 28 lino (seniai jau jis guli siuvinėjimų dėžėje, o lapelis neišlikęs). Knygutė vis dar pirkta, ne mano rišta. Nepasiryžtu šiai darbo daliai. O reikėtų...
O ką aš gavau, parodysiu kitą kartą, gal net ryt.

2010 m. lapkričio 15 d., pirmadienis

Po tylos

Ilgokai nerašiau. Ir ne todėl, kad nebūtų buvę apie ką. Tiesios laisvu laiku rankdarbiavau. Darbų visai nemenkas pluoštelis susikaupė. Kai kurie buvo net visai nauji, seniau nebandyti. O dabar - tai, kas sena ir niekaip neužbaigiama. Taip mano Hana atrodo šiandien (visas dešinysis šonas jau išsiuvinėtas, padirbėjus Corel'iu, būtų galima ir visą siuvinėjimą "sumeistrauti", o su adata dar teks padirbėti...)

2010 m. spalio 17 d., sekmadienis

Eksperimentas

Viename forume, kuriame siuvinėjimui skiriama ne tiek jau daug dėmesio, buvo užduotas klausimas: kokį siuvinėjimo siūlą geriau naudoti, norint papuošti juoduoju siuvinėjimu baltus marškinius... Na, siuvinėjimo forumuose toks klausimas paprastai neiškyla. O ir marškinių tokių niekas nesugalvoja siuvinėti (aš jau seniai apie tokius svajoju, bet ką su jais veikčiau? kasdien juk nenešiočiau, o rekonstruktoriams nepriklausau). Bet siūlų klausimas man jau senokai nedavė ramybės. Apie tokį eksperimentą galvojau seniai, tad šiandien atėjo jo eilė. Išsitraukiau visus juodus namie turimus siuvinėjimo ar beveik siuvinėjimo siūlus. Išdėlioti ant popieriaus lapo ir sunumeruoti jie atrodė štai taip:Čia sunumeruoti šie siūlai:
1. DMC, numeris 310.
2. Lininis DMC, numeris L310.
3. Anchor, numeris 403.
4. "Leningrado" rusiškas muline, šiais laikais jau ir numerį turintis - 7214.
5. Madeiros šilkas, numeris 2400.
6. Coats firmos natūralus šilkas Seta Reale, parduodamas špūlėmis po 20 metrų, storio numeris 30, spalvos - 7902.

Visais šiais siūlais buvo išsiuvinėta po liniją ant "Alytaus tekstilės" medvilnės. Šalia dar šaltu vandeniu išplaunamu flomasteriu buvo užrašyti siūlų numeriai. Juk plausiu karštu vandeniu, tai tikrai užsifiksuos...
Štai čia rezultatas po pirmojo plovimo karštu vandeniu (laukiau, kol tikrai atitekės karštas) ir ūkiniu muilu. Skaičius matote? Aš tai ne. Vos užtekėjo karšto vandens ir skaičiai pranyko... Bet kadangi dabar ne žymėjimo priemonės tikrintos, tai šitai praleisime (nors gaminio aš visgi nesiryžčiau karštu vandeniu plauti, gerame daikte dar imtų ir užsifiksuotų...). Tai štai: išplautas siuvinėjimas buvo išlygintas, kad greičiau išdžiūtų. O čia rezultatas:
Nei siūlas, nei audinys spalvos nepakeitė.
Tad nusprendžiau toliau eksperimentuoti ir audinį pakankinti. Vonioje stovėjo štai toks buteliukas. Nežinau, gal yra ir geresnių, bet ką radau, tą panaudojau. Nusprendžiau jame esančio skysčio užpilti ant audinio, kokią minutę palaukti, o tada išskalauti. Rezultatas visai neįdomus. Išlyginusi jau net galvojau, kad neverta fotografuoti. Visgi padariau dar vieną nuotrauką...Dabar jūs man pasakykite, kodėl aš už 8 metrus juodo siūlo moku beveik 2 litus, jei Gariūnuose 20 metrų kainuoja apie 80 centų, o perkant daugiau dar ir nuolaidą pritaiko... Aišku, lino (nuotraukoje II nuo viršaus) niekuo nepakeisi. Šilkai (V ir VI) skiriasi sukrumu, storiu, tad jie irgi bus naudojami skirtingiems darbams abu. Bet skirtumų tarp I, III ir IV siūlų dar reikės paieškoti. Rusiškų vienintelis minusas - mažesnė spalvų paletė.
Tiesa, eksperimente nedalyvavo lenkiška "Ariadna". Nesu tikra, ar turėtų jos siūlų neatidaviau. Be to, prieš kelerius metus jie pakeitė savo spalvyną, jį gerokai papildė, pranešė, kad gali skirtis seni ir nauji tų pačių numerių siūlai. Tad gali būti, kad šie siūlai pasikeitė. Kažkada seniai (prieš kokius 8-9 metus) tamsiai mėlynas ir tamsiai žalias "Ariadnos" siūlai man yra dažę. Nuo tada aš su jais nebedraugauju, antro šanso jiems nesuteiksiu...

2010 m. spalio 9 d., šeštadienis

Kepurė...

Štai ir dar viena kepurė - A. Zilboorg žvaigždė iš knygos "45 Fine & Fanciful Hats to Knit". Knygą tradiciškai radau "Mezgimo zonoje". Taip pat ir siūlus. Naudoti "Schoppel-wolle" siūlai "On Touch" ir "Zauberwolle". Už nuotrauką ir vėl turiu dėkoti Sonatai. Tad kartui kepurių jau pakaks. Dabar liko galvosūkis - ką veikti su likusiais siūlais: megzti šaliką ar pirštines. Abiems siūlų jau nepakaks...

2010 m. spalio 2 d., šeštadienis

Nauja kepurė

Gal ir ne visai nauja, bet dar viena šį rudenį. Paklausit, kiek man jų reikia? Na, dar turiu per mažai...Viena medvilninė, kai pradeda vos vos vėsti (ypač kai netyčia per nosį prisemi ežere vandens į vidinę ausį, tuomet labai norisi ko nors šilto ant galvos; labiausiai tiktų, aišku, pagalvė, bet negali pasislėpti po ja visą laiką, tenka ir į miestą keliauti). Bet kai kiek pravėsta, o dar nesinori labai vilnonės kepurės, tuomet gelbsti pusvilnoniai siūlai. Šį kartą - petunijų spalvos Bergere de France siūlai "Cho'7". Beretės, pavadintos "Vine and Leaf Beret" schema paimta iš žurnalo "Vogue Knitting, Fall 2009". Tiek raštą, tie ir siūlus galima rasti "Mezgimo zonoje". Beje, kai numegsite, ten Sonata dar ir gražias nuotraukas padarys. Vienu žodžiu, belieka tik išsirinkti raštą ir numegzti rūbą. Na, dar į "Mezgimo zoną" nueiti. O viskuo kitu bus pasirūpinta. Tad labai dėkodama Sonatai už nuotraukas rodau eilinę šio rudens kepurę (greitai bus ir daugiau, juk orai vėsta, vėsta, o kai pripranti, kad kažkas šildo galvą, tai norisi, kad tai tęstųsi).

P.S. Prie kepurės dar ir baktusą nusimezgiau. Tiesiog nusprendžiau, kad kokiai nors skarai šie siūlai nelabai tiks, o ant kaklo kažko irgi norisi.

2010 m. rugsėjo 30 d., ketvirtadienis

Dar kartą vilkai

Šiandien prisiminiau, kad turiu labai labai atsiprašyti savo vilkų. Jie buvo įrėminti motinos dienai. Sutikit, praėjo gerokai laiko, kol prisiruošiau juos nufotografuoti. Pradinė mintis: rėmas bus labai paprastas. Gal koks platus medinis. Gal net visai be pasporto. Tai čia aš taip galvojau. O vilkų pasitarimas man pareiškė: pasportai bus, ir ne vienas, o du... Teko klausyti. Nepastūgausi gi prieš tokią gaują. Rėmai vilkams, kaip ir visi kiti rėmai, buvo užsakyti rėminimo dirbtuvėse Dysnos gatvėje. Pirmą kartą rėminau pati ir man patiko. Daugiau duosiu rėminti tik tuos darbus, kuriuos reiks tempti ant porėmio. Siuvinėti originalų rinkinį irgi patiko. Siūlai yra, medžiaga yra, schema irgi kokybiška. Vienintelė problema - Aida... Jeigu siuvinėčiau kokį kitą jų rinkinį, gal visgi rinkčiausi kitą audinį, pirkčiau jį atskirai. Tad štai visa gauja:Ir keli "snukučiai" atskirai:

2010 m. rugsėjo 27 d., pirmadienis

Naujas žaisliukas

Šeštadienį gavau naują žaisliuką - rinkinį bei priemonę jam siuvinėti (na, dėl šio termino galima būtų diskutuoti, bet kol kas lietuviškų terminų neieškojau, atidėsiu ateičiai). Angliškai ši technika vadinasi punchneedle. Vienos spalvos siūlais audinys jau padengtas. Liko dar šešios spalvos. O aš einu toliau badyti.
P.S. Rinkinys ir įrankis badyti kažkada buvo čia: http://artkatalog.lt/

2010 m. rugsėjo 26 d., sekmadienis

Ir dar kojinių

Mama pasigyrė, kad sodyboje vienos vilnonės kojinės susinešiojo ir buvo išmestos (kiek jų ten dar liko, neskaičiavom, bet tikrai ne viena ir ne dvi poros guli dar neužsiūtos, nes užsiūtų pakanka). Išmestos vilnonės kojinės - didelė šventė, nes tai reiškia, kad reikia megzti naujas, nes juk netyčia gali pritrūkti (įsivaizduoju, kad kai kurios mezgėjos, pavyzdžiui, Sonata, dabar juokiasi, megzdama neaišku kelintą kojinių porą). Ir savaime suprantama, kad penkios naujos poros daug geriau nei viena.
Taigi, be dar vienos kojinių poros tikrai išgyvenčiau. Ir ši pora pagal pradinį sumanymą visai neturėjo būti man, o keliauti į Afganistaną. Ir nesvarbu, kad mezgiau pagal savo koją, juk jos pirmiausiai užauga, o vaikai - ne vien penkiamečiai, bet ir penkiolikamečiai. Jiems irgi reikia kojinių. Taigi, numezgiau vieną kojinę. Sudėjau kelis siūliukus vilnelės, o kad kojinės būtų tvirtesnės ir šiltesnės, pridėjau tiftiko (šiaip aš to siūlo nemėgstu, bet kojinėms sintetika suteikia stiprumo, o pūkas - papildomos šilumos).
Deja, mezgant antrąją kojinę paaiškėjo, kad siūlo turiu per mažai. Ir net panašaus neradau. Tad paėmiau baltą. Koks skirtumas, kai jau supranti, kad šios kojinės nebus dovanotos. Sunešiosiu ir tokias. Tik nesakykit, kad tiems, kurie neturi kojinių, geros bus ir tokios... Negaliu aš tokių dovanoti. Galvojau dar, ar verta čia rodyti. Bet kad jau numezgiau, tai tegul gyvuoja. "Ištremsiu" jas į sodybą, puikiai tiks į guminius batus (liaudiškai botais vadinamus, tokius, kuriems neteko garbės būti nuspalvintiems ir puikuotis lietuviškų "gyvenimo būdo" žurnalų puslapiuose; manau, savu laiku jie turėjo būti kur nors nufotografuoti ir išreklamuoti kaip naujausia stiliaus puošmena).Visgi keistas spalvų derinys. Tiksliau, joks čia derinys; ką turėjau, kas po ranka pakliuvo, tą ir suderinau... O juk turėjau kažkokio rusvo tiftiko, jis gal būtų geriau tikęs...

2010 m. rugsėjo 25 d., šeštadienis

Pora?

Megzti mažiems žmogučiams vienas malonumas. Valandėlė kita ir mezginys baigtas. Ypač jeigu tai kojinaitės mažoms kojytėms. Ir siūlų daug nereikia. Svarbiausia nenumegzti per didelių. Štai vakar dienos kūrinys beveik metų vyrui.

Įdomu, ar tėveliai negalvos, kad šios kojinės ne iš vienos poros?

Nors gal visgi iš vienos. O jeigu kas galvoja kitaip, tai patys kalti...

2010 m. rugsėjo 24 d., penktadienis

Ir vėl "Hana"

Šiuo metu daugiausiai mezgu. Taip būna kiekvieną rudenį, kai pradeda vėsti orai ir norisi ko nors šilto. Tačiau tai visiškai neatsispindi čia. Kažkaip mezgu, mezgu, o mezginius nufotografuoti tingisi. Užtat atradau "Hanos" schemos originalą. Tad pirmiausiai ir skubėjau centrą išsiuvinėti. Dabar jeigu ir vėl kur nors užkiščiau originalą, pakaktų kopijos... Ramiai galiu "auginti" paukščius.P. S. Artimiausiom dienom jau ir mezginių įdėsiu, jei neapsigalvosiu, ryt darysiu mezgimų (pradėtų ir baigtų) fotosesiją...

2010 m. rugsėjo 21 d., antradienis

Siuvinėtojų kaimelis

Šis įrašas tikriausiai turėtų būti kuo nors ypatingas. Galėčiau aprašyti jau padarytus darbus, ateities planus... Na, tiesiog šio tinklaraščio skaičiuoklė sako, kad tai jau dušimtoji žinutė. Ir tegul. Viščiukų rudenį dar neskaičiuosiu, tegul paauga. Kalėdoms juos nupešiu, pasversiu, iškepsiu, o tada jau bus galima galvoti, kokios veislės vištas auginti kitais metais.
Užtai šį kartą noriu supažindinti su miesteliu, kuriame aš mielai gyvenčiau.
Su visais mielais pastatukais aš dar nesusipažinau. Pirmiausiai ir išvis galvojau jo nepastebėti. Pirmoji mintis: vėl kažkoks žaidimas, kur aš atsidarysiu puslapį, o jo šeimininkas už tai kažką gaus. Bet paaiškėjo, kad čia tikras miestas su parduotuvėmis, mokykla, muziejais. O pati idėja labai šauni. Kada nors aš daugiau pavaikčiosiu tame siuvinėtojų miestuky. O dabar keliauju realią siūlų parduotuvę...

2010 m. rugsėjo 1 d., trečiadienis

Siuvinėjimai ir galvos skausmai

Taip jau nutiko, kad "Hana" sukėlė man didelį galvos skausmą. Po truputį ją siuvinėju. Vieną dieną netgi baigsiu. O jeigu šiemet pavyktų, tai net labai labai džiaugčiausi. Šiuo metu turiu jau ne tiek ir mažai (nors darbo viduriu, įtariu, dar nekvepia).
Tačiau yra vienas labai didelis bet. Siuvinėju originalią schemą. Labai dažnai išsiuvinėtas vietas aš nuspalvinu pieštukais, kad būtų lengviau sekti, kur toliau turėsiu siuvinėti Nenorėdama apipaišyti originalą, pasidariau kopiją. O kadangi reikėjo čia ir dabar, tradiciškai buvo vakaras, kai niekas nebedirba, tai tiesiog nusiskenavau ir atsispausdinau. Bet schemos lapas nestandartiškai platus, tad skenuojant vidurys buvo praleistas. Juk tikrai nieko tokio. Kokių 10 langelių juostą ir neskenuotą išsiuvinėsiu. Tuo labiau, kad nesimetriškas yra tik užrašas. pasidarius kopiją, originalas buvo kažkur "sutvarkytas". Kad kas dabar galėtų pasakyti, kur jis yra... Aš tikrai neįsivaizduoju. Labai tikiuosi, kad schemos kojų neturi ir iš namų neišeina. Visai nenorėčiau ją pirktis dar kartą. O kas blogiausia, internete niekur nemačiau išsiuvinėto darbo, kuriame galėčiau įžiūrėti trūkstamas vietas.
Ir išvis dar nemačiau siuvinėtos "Hanos", vien tik schemų reklaminiai piešiniai. Negi ji niekam nepatiko? Ar čia tik mano skonis toks keistas?...

2010 m. rugpjūčio 30 d., pirmadienis

Kodėl kojinės?

Kojines galima megzti dėl įvairiausių priežasčių:
- artėja šaltasis sezonas ir kojinių norėsis vaikštant po namus, ypač belaukiant, kol pradės šildyti;
- artėja vasara ir kojinių prireiks žygiuose, kad kojos neprakaituotų, avalynė netrintų (o gal žiemą jų reikės einant slidinėti ar šiaip pasibastyti po miškus);
- kojinių reikia "šaltmiriams", kad naktį kojų pirštai nenušaltų;
- kojinių reikia, nes joms pakanka nedidelių kamuoliukų siūlų, galima sumegzti visus likučius;
- kojinių reikia, nes jos gražios, nes yra gražių siūlų, puikių raštų, smagu megzti...
Vienu žodžiu - KOJINIŲ REIKIA...
O ką daryti, kai jas vis dar norisi megzti, o namiškiai klausia, kaip jų būsimi megztiniai, šalikai ir kepurės gyvena? 58-os ar 73-ios poros kojinių jau tikrai nebereikia. Tokiu atveju galima atsakyti, kad mezgama ne sau, norima padėti vaikams, kuriems tų kojinių trūksta. Be abejo, kalbu apie akciją „Geros širdys - šiltos kojos“ - kvietimą megzti vilnones kojines Afganistano Goro provincijos vaikams. Be to, pirmieji atnešę kojines į „Mezgimo zoną“, dovanų gaus po knygą. Aš jau gavau. Ir jau perskaičiau. Gaila, kad antros knygos neduos. Bet mama irgi mezga kojines, tai dar ir ji parneš knygą (įtariu, kad pasiimti knygą teks man).
Štai taip atrodo mano megztis kojinės ir gauta knyga (labai ačiū Sonatai už nuotrauką, aš pati neprisiruošiau nufotografuoti).
Į kojines sumegzti keli plonyčiai vilnoniai siūliukai iš anų laikų ir kiek jaunesnis tiftikas. Nepatiko jis man, kai mezgiau megztinį kažkada labai seniai (na, maždaug prieš kokius 13-14 metų). Bet kojinėms gerai tiko. Dabar mezguosi dar vienas kojines sau (minkštas, šiltas, pūkuotas). Bet juk vaikų būna ir didesnėmis kojomis, ne tik labai vaikiškomis. Ar tik nenukeliaus ir antroji mano mezgama pora į Afganistaną (aš juk nekalta, kad vos pradėtos megzti jos užsimano keliauti, tik kodėl manęs kartu nepasiima?).

P.S. Šis įrašas tikriausiai būtų dar ilgokai nepasirodęs. Kažkaip po atostogų nekyla ranka rašinėti, dar ir nuotraukos neperžiūrėtos, nesutvarkytos. O kelios net su rankdarbiais susijusios, tad vieną dieną čia įdėsiu. Tiesiog ketvirtadienį sulaukiau komentaro, kad galvota, jog aš dar negrįžau, nes internete nieko neparašau (gėda, nes įrašas net ir po tokių žodžių ilgokai neatsirado). Tad pranešu: aš grįžau: sveika gyva ir laiminga. Tiesiog ir be interneto turiu pakankamai veiklos, pavyzdžiui: brolis laukia megztinio, o aš pasirinkau tokį smagų raštą su daug daug smulkių pynelių, kad tikriausiai net kilogramo siūlų nepakaks. O dar ir brolis ne iš žemųjų.

2010 m. rugpjūčio 6 d., penktadienis

Pagaliau...

... šiąnakt prasideda atostogos. Na, tikiuosi, kad kokią 7 ryto, kai visi žmonės bus susėdę į autobusą, aš patogiai miegmaišyje išsitiesiu ant autobuso grindų ir bus "manęs nėra namie". Dabar tik didžiausia dilema "gultis ar nesigulti", jei 3 ryto prie durų jau lauks taksi. Pasiimtini rankdarbiai apgalvoti. Belieka atsirinkti rūbus ir kaip nors prisiversti susikrauti lagaminą. Sako, kad Vakarų Europoje vėsiau. Tikėkimės, kad tai tiesa. Po poros savaičių pasirodysiu. Tikiuosi, kad su naujais rankdarbių vaizdais...

2010 m. rugpjūčio 2 d., pirmadienis

Siuvinėtojų rekordas

25 ooo valandų, 200 savanorių - tiek prireikė Škotijos siuvinėtojams, kad būtų pasiektas naujas rekordas - išsiuvinėtas ilgiausias gobelenas, garsųjį Bayeux šedevrą aplenkęs net 34 metrais. Na, valandų gal ir 15 000, nes du šaltiniai jas nurodo skirtingai (galite pasiskaityti čia ir čia). Bet koks skirtumas. Darbas tikrai įspūdingas.Nuotrauka iš HeraldScotland

O man vis kyla toks nelemtas klausimas: o kada mes? Negi nesugebam? Atsiranda pavienių lietuvių, sukuriančių milžiniškus stebuklus. Bet kaip aš norėčiau dalyvauti kokiame nors bendrame darbe, prie kurio galėtų prisėsti kiekvienas norintis. Tūkstantmetis jau praėjo, Žalgirio mūšiui irgi pavėlavom. Koks dabar artimiausias vertas dėmesio minėjimas?

2010 m. rugpjūčio 1 d., sekmadienis

Besitikint, kad vieną dieną atvės

Senokai nerašiau. Per didžiuosius karščius nusprendžiau, kad Vilniuje nusibaigsiu, tad skubiai pasiėmiau atostogas ir savaitei išlėkiau prie ežero. Tikėjausi, kad ten bus vėsiau. Bet vandens temperatūra buvo +30 ir daugiau, ant saulės termometras rodė virš +50 (daugiau nesugebėjo). Vienu žodžiu, karšta buvo visur ir visada. Net vandeny nebuvo jėgų plaukioti, vien susirasti kokį nors pavėsingą kampelį ir gulėti, gulėti, gulėti.
Kadangi darže dirbti jėgų nebuvo, beliko rankdarbiai. Pasislėpusi namuose, numezgiau net kelis daiktus (dauguma dar nenufotografuoti), pasiuvinėjau. Būčiau dar ilgai jų neužbaigusi. Mezginių susiuvimas man yra didžiausia kančia. Daug paprasčiau pradėti naują daiktą. Dar ketvirtadienį, kai pabodo bendrauti su kompiuteriu, įsimečiau mezginį ir nėrinį, belaukiančius susiuvimo, ir iškeliavau į "Mezgimo zoną". Daiktus užsiuvau, tas tiesa. Bet jei parduotuvėlės savininkė Sonata nebūtų liepusi mautis kepurę ir fotografuotis, šių nuotraukų nebūtų buvę. Tad esu jai labai labai dėkinga.
Mezgimas 19
O štai taip kepurė atrodo iš viršaus.
Mezgimas 20
Labai aiškų mezginio aprašymą galite rasti mezgėjų rojuje ravelry. Man šis raštas taip patiko, kad jau galvojų apie ką nors didesnį. Persuktos akys suteikia darbui savo žavesio.
O siūlų tektų keliauti į jau minėtą "Mezgimo zoną" (kaip vilnietėms pasisekė, kad turim šią parduotuvę). Kepurė megzta iš "Schachenmayr" ekologiškos medvilnės. Aš ją įsimylėjau ir labai pageidaučiau ilgo povėsio rudens, kad dar spėčiau ir kokią bliuzelę iš jos nusimegzti. O dabar iš šių siūlų (liko, dar nusipirkau; na, tradicinė pasaka be galo) mezgu beretę. Tiksliau, čia aš galvojau, kad megsiu beretę. Mezginys sugalvojo kitaip. Tad aš dabar bijau, kad gali vėl pritrūkti siūlo, o kuo bemezgant virto beretė, tikiuosi parodyti dar šią savaitę (jei gausiu reikiamus priedus). Kitaip galėsiu pasirodyti tik rugpjūčio pabaigoje. Penktadienį į lagaminą įsimesiu mezginį, o ankstyvą šeštadienio rytą prasidės pagrindinės atostogos.

2010 m. liepos 15 d., ketvirtadienis

Ir vėl apie mezgimą

Prieš porą dienų rašiau, kad megzti per karščius neįmanoma. Na, beveik neįmanoma. Kažką mažo galima ir dabar numegzti. Nors vakar ir šiandien daugiau dalinau mezginius nei mezgiau. Kepurės ir kojinaičių komplektas buvo numegztas jau prieš kelias savaites (gal ir mėnesį; nebepamenu, kiek laiko gulėjo).
Mezgimas 15
O vakar viena maža mergytė jau jais pasipuošė. Gerai, kad jie didoki, tai neišaugs, kol atvės orai.
Mezgimas 16
Galiu pagirti siūlą "Drops Baby Merino". Visam komplektui pakako vieno matkelio. Turiu dar ir žalsvą siūlą. Kažin, kam atiteks iš jo numegztas komplektas, gal reiks skelbti konkursą?...

Bet kojinaičių byla dar nebaigta. Prižadėjau numegzti vienas dovanų. Rezultatas - tik trys poros.
Mezgimas 17
Čia tikrai ne vėliava, tik kojinaitės.
O ši pora - bandymas megzti vaikiškas kojines. Užmečiau gerokai per daug akių. Bet ardyti buvo gaila. Tai tokios ir liko: nelabai kūdikiškos, bet visvien vaikiškos. Ir jos jau irgi turi savo kojytes. Belieka tikėtis, kad iki rudens neišaugs.
Mezgimas 18

P.S. Tos žaliosios numegztos vakar vakare. Kaip smagu narplioti tokias mažytes. Po jų galiu pati likti basa, kai įsismaginsiu. Va ir vėl akis krypsta į nediduką siūlų kamuoliuką. Įdomu, jo pakaktų mažoms kojytėms?

2010 m. liepos 13 d., antradienis

Kai karšta

Yra darbų, kuriuos labai smagu daryti žiemą. Bet vasarą taip sunku prie jų prisėsti. Be abejo, kalbu apie mezgimą. Ypač jeigu mezgami didesni darbai. Riešines dar ir šiuo metu pamezgu (labai apmažėjo manųjų riešinių atsargos, tai reikia papildyti). Bet dabar mezgu ir bliuzelę-megztuką-tuniką. Kadangi jis bus labai plačiomis rankovėmis, tai mezgamas gabalas platokas. Atrodo, prisėsčiau, pasėdėčiau vakarais savaitę kitą, ir numegzčiau. Bet taip karšta. O dar ir raštą išsirinkau ganėtinai sudėtingą. Kiekvieną eilę tenka žiūrėti. Be to, dar ir kiekvienoje eilėje vis žiūriu raštą, nes nesugebu net vienos eilės motyvo išmokti. Taip ir žiūrėsiu, kol baigsiu megzti. Bet rezultatas to vertas. O čia mažytis mocherinio pūkuotuko gabaliukas. Kada nors rudenį bus ir drabužis.
Mochera 1

2010 m. liepos 12 d., pirmadienis

Baiginėjimai

Kadangi pradėtų darbų yra daugybė, o kryžiukas juda sunkokai, siuvinėjama pusiau prievartiniu būdu. Taisyklė: pasiuvinėti vieną darbą kryžiuku bent vieną dieną per savaitę. Kartais kryžiukus galima vos ne ant pirštų skaičiuoti, kartais daugiau pasiuvinėju. O kartais, kai būnu pavargusi ir tingiu galvoti, net ir porą vakarų per savaitę siuvinėju. Šiuo metu siuvinėjamas kryžiuku darbas - "Hana". Labai jis man patinka ir noriu jį vieną dieną pasikabinti ant sienos, bet tai dar kiek užtruks. O šiuo metu turiu štai tiek.
Hana 13

2010 m. liepos 10 d., šeštadienis

Ir vėl mane muš...

Kartais taip jau būna: ir tą, ir aną darai. Ir vieną darbą, ir kitą. O kai reikia parodyti, paaiškėja, kad nelabai yra ką. Iš tiesų tai daug ką reikėtų nufotografuoti: siuvinėjimo auksu pamokų rinkinį ir siuvinėjimo pradžią, naujus darbus ir eksperimentus po "Gyvosios archeologijos dienų" Kernavėje, šiuo metu baiginėjamus siuvinėjimus kryžiuku... Bet nuotraukų nėra, nes fotografuoti neprisiruošiu. Tuo metu geriau ką nors padaryti.
O muš mane, kai pamatys, kokios riešinių nuotraukos liko. Numegzt numezgiau, susiūti irgi spėjau (neretai guli namuose ne viena neužsiūta pora). O nufotografuoti laiko neliko. Labai jau greitai jos buvo "priglaustos". Melsvosios man ir pačiai labai patiko, tad reiks pakartot (gal netyčia pavyks spėti užsidėti, kol niekam jų neprireiks). O rudosios buvo vaikiškai rankai, nes daugiau karoliukų neturėjau. Jų apimtis - tik maždaug 13 cm.

Mezgimas 11

Mezgimas 12