2010 m. birželio 22 d., antradienis

Krikštynos

Šį šeštadienį krikštijom mano pusbrolio sūnų, buvau krikšto mama. Tad kaip ir dera, siuvau krikšto rūbą. Tiesa, kūdikio mama iš pradžių pasakė, kad užsakys pas siuvėją, bet aš nesutikau, kad iš manęs atimtų tokį malonumą.

Menka iš manęs siuvėja, bet seilinukus ir krikšto skraistes pasiūti sugebu. Lietuviškas linas, lietuviško lino juostelės, savo šimtmetį jau atšventęs Singer‘is ir skraistė pasiūta. Čia buvo ne per sudėtingiausia darbo dalis. Štai surasti angeliuko piešinį buvo daug sudėtingiau (taip, jei aš siuvinėčiau kryžiuku, viskas būtų buvę daug paprasčiau). Vis įkyriau peršasi mintis, kad norėdama siuvinėti ne kryžiuku, turėsiu mokytis piešti. Arba susirinkti pakankamai didelę senų knygų kolekciją, kad turėčiau piešinių visiems gyvenimo atvejams.

Angeliukai pasirodė ganėtinai įnoringi. Planavau juos siuvinėti paprastais medvilniniais siuvinėjimo siūlais, bet jie nesutiko, išaiškinę, kad jei jau ne auksas, tai bent šilkas turėtų būti naudojamas. Teko važiuoti pirkti Madeiros šilkus. Kad nepritrūktų, nusipirkau tik 8 (!) matkelius. Aišku, ir pirmojo siūlų dar liko. Tad dabar galvoju, kad man visai patiktų lininė, šilkais siuvinėta staltiesė... (ir man visai nepatinka, kad medvilninius siūlus norisi visur keisti šilkiniais).

Vienu žodžiu, skraistė baigta ir atrodė štai taip.


Tiesa, patarimas iš praktikos: jeigu krikštijamasis dar nevaikščioja, geriau krikšto rūbą daryti uždedamą, o ne skraistės formos. Linas visgi glamžosi. Nors tas didelis baltas daiktas, kurį ant jo uždėjo, vaikui labai patiko: ir įsitverti gerai galima, ir pagraužti. Bet skraistė būtų labiau tikusi jau vaikščiojančiam vaikui. Na, kitą kartą žinosiu.

Žvakės sijonėlis irgi turėjo būti siuvinėtas. Tik nesugalvojau, kaip pasiūti, tad teko nerti. Gerai, kai namuose „Lino namų“ produkcijos atsargos didelės: idėjas galima keisti vidury nakties ir nereikia nekantriai laukti, kol išauš rytas, o tada jau bėgti į parduotuvę.

O dabar užsimaniau pasiūti krikšto suknią, su kokiomis kažkada ir šiuose kraštuose didikai krikštydavo kūdikius: ilgą, šilkinę (gerai, tiks ir linas, tik reiks sugalvoti, kaip jį suminkštinti; gal padės skalbimas?). Tokių dabar galima pamatyti tik Vakaruose. Būtų smagu pasiūti, išsiuvinėti, pačiai padaryti nėrinius. Jau nusižiūrėjau knygą apie tokius krikšto rūbus, tad gal vieną dieną ir paeksperimentuosiu (tik ką reikės krikštyti?)

6 komentarai:

  1. Wow kokie angeliukai dailus. Na tokiu tikrai vertejo paieskoti. Man kuo toliau tuo vis labaiau tavo visi eksperimentai patinka
    :)

    AtsakytiPanaikinti
  2. Nuostabi skraistė. Esu sužavėta Jūsų darbu. Kaip tik ieškau kažko panašaus savo sūneliui ir krikštasūniui ir ,deja, nieko nerandu - vien tik tiulius, kurie man labai nepatinka :( Gal jūs kartais siuvate pagal užsakymus? Būčiau labai dėkinga, jei atsakytumėte man el.p. rashykman(eta)yahoo.com

    AtsakytiPanaikinti
  3. Aš taip pat pati nusprendžiau pasiūti skraistę, jau ir medžiagos nusipirkau, ir juostelių apdailai turiu :) Jūsų skraistė labai graži, o angeliukai įspūdingi! :) O aš vat norėjau patarimo, kaip padaryti iškarpą tokiai skraistei?..

    AtsakytiPanaikinti
  4. Na, aš paišausi apskritimą, o po to jau vieną šoną "prakerpu", užapvalinu kraštus, nusipaišau skylę galvai. O kai rezultatas tenkina, perkeliu ant audinio tą iškarpą.

    AtsakytiPanaikinti