2010 m. sausio 31 d., sekmadienis

Galo nematyti

Mezgu, mezgu, o riešinėms galo nematyti. Kaip sumažinti siūlų kiekį? O kaip karoliukų? Na, gal kaip nors. O čia tokios nuobodžios riešinės. Gal ir nenuobodžios, bet kai trečia kartą tas pats žmogus užsako tų pačių spalvų riešines ir tuo pačiu raštu, tai jau kiek nuobodoka pasidaro. O pikčiausia, kad raštas ne mano pačios sukurtas. Juokiausi, kad trečias kartas jau turės būti paskutinis, kiek galima.

2010 m. sausio 29 d., penktadienis

Nauji metai, seni darbai

Bėga metai, o kai kurie mano rankdarbiai nekinta. Karoliukų namuose krūvos. Siūlų riešinėms - dėžė. Nusprendžiau šias atsargas kiek sumažinti. Vienoje iš petri lėkštelių (jose gyvena mano biseris) buvo ne tiek jau daug, bent taip atrodė, karoliukų. Šių smėlio spalvos siūlų irgi turėtų būti vos vienai kitai porai. Na, siūlai su karoliukais dera, tad pirmyn. Suskaičiavus paaiškėjo, kad karoliukų maždaug du su puse tūkstančiai. Gerai suskaičiavus ir pavarčius savo kurtus raštus paaiškėjo, kad karoliukų yra kaip tik dviems poroms riešinių. Tad štai pirmoji iš jų (antrosios poros dar tik pirmą riešinę turiu).Beje, su šiuo spalvų deriniu buvo vienas keistas atsitikimas. Perskaičiau, kad viename iš lietuviškų žurnalų (ne tame, kuriam aš pati riešinių mezgimo pamoką rašiau) bus riešinių mezgimo pamoka. Na, šiuo metu jos populiarėja vis smarkiau. Tad štai, atsiverčiu aš parduotuvėje žurnalą ir pirmoji mintis: "Bet negi negalėjo autoriai patys raštų sukurti, negi būtina Juškienės knygą dalimis tiražuoti". Bet atsivertusi kitą puslapį nustėrau: "Pala, pala, o kas mano riešines nudžiovė ir čia įdėjo?" Kiek pamąsčius kilo įtarimas, kad visgi raštai imti ne iš minėtos riešinių knygos, o persipiešti iš supermamų forume įdėtų darbų. O kadangi štai šis derinys susilaukė forume labai didelio susižavėjimo, tai gal ir nusikopijavo. Štai ir deja vu - lietuviški rankdarbių žurnalų leidimo ypatumai.

2010 m. sausio 28 d., ketvirtadienis

Siuvinėtų darbų paroda

Šiandien buvau parodoje. Tiksliau, poroje. Aplankiau po poros dienų pasibaigsiančią karalienės Viktorijos laikų mados parodą Radvilų rūmuose. Pasigrožėjau suknelėmis, nėriniais, mezginiais, siuvinėjimais. Eilinį kartą supratau, kad kuo toliau, tuo labiau viskas regresuoja. Na gerai, ne visai viskas. Bet tais laikais net audiniai buvo lygesni, plonesni, tankesni. O juk verpė, audė rankomis. XIX a. jau ir mašinų atsirado, bet jos buvo dar labai primityvios palyginus su šiuolaikinėmis. Tad gal reikėtų dar kartą kelti revoliuciją ir sudaužyti šiuolaikines mašinas (savo Singer'io tai neatiduočiau, bet jis iš beveik anų laikų, pagamintas 1907, o siuva daug geriau už sovietinę Čiaiką).
Bet aš ne apie tai. Apie šią parodą jau buvo daug kur rašyta. Tad jei dar nebuvot, paskubėkit.

Bet verta paskubėti ir į dar vieną parodą, kuri irgi baigiasi šią savaitę. Marijos ir Jurgio Šlapelių namuose - Milos Kudinos siuvinėtų darbų paroda. Ir tie darbai yra nuostabūs. Nesiruošiu čia rašyti recenzijos, kalbėti apie rytų įtaką tiems darbams, gamtos motyvus juose ar pan. Juos reikia žiūrėti. Tad dar turite tris dienas - iki sekmadienio.
Marijos ir Jurgio Šlapelių namai muziejus įsikūręs Pilies g. 40, dirba trečiadieniais - sekmadieniais 11-16 val.
Bandžiau fotografuoti vieną kitą paveikslą. Bet kadangi jie su stiklais, atsispindi langų ir lempų skleidžiama šviesa, tai nuotraukos prastokos. Jos vien tam, kad nepagailėtumėt laiko ir nueitumėt pasižiūrėti.





Ir labai graži lietuviška gėlė nuostabiu žiedu - usnis. Aš jas labai myliu.



2010 m. sausio 21 d., ketvirtadienis

Man irgi reikia

Brolis kepurę turi (tiesa, šiuo metu, anot jo, dar šilta, tad kepurės nereikia; patikėjau). Tad man irgi reikia naujos kepurės. Negi nešiosiu tą, kurią nusimezgiau pernai (na, ją irgi nešiosiu), arba tą, kurią užpernai (ją aš labai myliu, bet kartais norisi kitos). Jeigu reikia, tai reikia. Imam siūlus ir mezgam. Ir štai kokia nykštuko kepurė gimsta.Bet negi jūs galvojat, kad namiškiai man leis džiaugtis kepure? Žinoma, kad ne. Anot jų, prie jos dar priedų reikia. Kokių? Laukite tęsinio. Nors ir taip aišku, ko dar reikia, kai namuose atsiranda nauja kepurė.

2010 m. sausio 18 d., pirmadienis

Kepurė broliui

Kažkaip netyčia atėjusi žiema vis nesitraukia. Tiesa, aš ir nenoriu, kad ji pabėgtų. Na, gal šalčio galėtų būti keliais laipsniais daugiau, kad drėgmė taip nesijaustų, būtų šilčiau. ir saulė galėtų dažniau išlįsti. Bet žiema yra gražu.
Mano brolis paprastai kepurių nenešioja - jam nešalta. bet kai netyčia kelintą dieną vis pasitaiko -15, o tai ir dar šalčiau, užsiprašė ir jis kepurės. Na, jeigu jis nori, tada reikia. Ypač kai aš vis dar sergu, į darbą neinu (aišku, namie darbų nemažėja, bet čia jau kita istorija). Tad štai ir brolio kepurė.Pirmiausiai idėjų ir rašto ieškojau internete. Po to pabodo (kaip žinia, moteriškų modelių yra daug daug daugiau, o su vyriškais labai prastai). Tad atsidariau savo kompiuterį piešinius, kurie vadinasi "Riešinės", išsirinkau raštą ir nunarpliojau kepurę. Broliui patiko...

2010 m. sausio 17 d., sekmadienis

Dovanos

Gavau labai gražią ir naudingą dovaną. Beata padarė (reikia prisipažinti, pati ir paprašiau) nuostabią žirklinę. Gaila, kad ji visai apleido savo blogą. Net rudens darbų ataskaitos neįdėjo. Bet jau ne pirmą kartą gaunu jos juostelėmis siuvinėtą dovaną. Panašu, kad tai tampa jos arkliuku: puikiai pabalnotu, gerai klausančiu šeimininkės. Seniau jos siuvinėtas pakabukas-braškė supuojasi ant mano stalinės lempos. Žirklės saugiai apsigyveno žirklinėje. Dabar ji siuvinėja fantastišką žirklinę-adatinę, kur tilps viskas, ko reikia siuvinėjimui (dar ir kelios juostelės ir kitos smulkmenos siuvinėjimui). Ar tik nereiks prašyti, kad pradėtų ruošti įvairių smulkmenėlių pamokas, organizuoti kursus. O gal net kokią knygą parašytų... Praeis metai kiti, tada beliks tikėtis, kad ji nufotografuos ir parodys daromus darbus. Įtariu, tikrai nustebsim.

2010 m. sausio 13 d., trečiadienis

Kai sergi

Ką veikti, jeigu sergi? Ir jeigu sergi senokai, bet ligos vis nenori palikti. Žinoma, yra darbų, kuriuos vistiek reikia padaryti. Ir jie po truputį daromi, tik tempai kiek lėtesni. Bet išsitiesus ant sofos ir nenorint dėl nieko sukti galvos labai patogu megzti. Susiradau kažkada nusipirktą "Vernito" vilną, primečiau iš akies, kiek reikėtų uždėti akių (gerai, ne iš akies, susiskaičiavau, kiek akių reikėtų raportui ir pagal tai apskaičiavau, kiek iš viso reikia; o raštą irgi sukūriau, nes tingėjau ieškoti kokio knygose, be to, tada jau reikėtų daugiau skaičiuoti, vėliau žiūrėti, ką mezgu). Priekį mezgiau vienu raportu platesnį. Ir netyčia paaiškėjo, kad akių uždėjau būtent tiek, kiek reikėjo. Na, kartais pasiseka. Kai dešimt kartų matuoju, skaičiuoju, tada dažniausiai tenka permegzti. Taip aš pradėjau narplioti megztinį. Arba tai, kas turėjo būti megztinis. Visa bėda, kad sparnams (rankovėms) jam siūlų pritrūko. O kai pritrūksta siūlų, kaip žinia, būtent tos spalvos nebebūna ir parduotuvėje. Tad beliko megzti liemenę. O štai ir rezultatas:P.S. Esu didžiai dėkinga Šopenui, kurio diskai palaikė liemenės pakabą.

2010 m. sausio 2 d., šeštadienis

Prakartėlės. Vilniaus Šv. apaštalų Pilypo ir Jokūbo bažnyčia - 2 dalis

Pirmiausiai, su Naujaisiais metais. Tegul jie būna gražūs, pilni džiaugsmo ir gėrio.

Bet grįžtant prie Kalėdų, kaip jau sakiau, Jokūbo bažnyčioje yra nuostabi prakartėlė. Su didžiuliu smėlio laikrodžiu, kuriame vietoj smėlio smilčių byra akmenys, nesugrąžinamai prislėgdami prabėgusį laiką. Su uolomis, padarytomis iš mūsų kasdienybės. Gal vaikams tokia prakartėlė atrodytų keista, bet mane sužavėjo jo kitoniškumas, verčiantis susimąstyti, kitaip pažvelgti į Betliejaus stebuklą.