2010 m. vasario 28 d., sekmadienis

Žvirblio namai

Vakar vakare pagaliau prisėdau ir apgyvendinau savo žvirblį ant užrašų knygutės. Pirmą kartą ne klijavau ant buvusio viršelio, bet pjausčiau kietviršius (lyg ir taip jie vadinasi), traukiau medžiaga. Kad būtų visai rankų darbo, dar ir lapus reikėtų pačiai įrišti. Tiesa, matyt tik aštuonis, o ne devynis kartus pamatavau, nes užklijavau kiek kreivai. Aišku, galėjau nuplėšti, išplauti, išdžiovinti ir vėl klijuoti. Bet nusprendžiau, kad ir taip bus gerai. Be to, pagaliau turėsiu knygutę sau. Juk iki šiol visas išdovanodavau. O ši brokuota, tad kaip ir nedera tokią dovanoti... Vienu žodžiu, man pasisekė.Dar man pasisekė, kad gavau gražius priešlapius. Irgi su vyšniomis. Namuose turiu ir kitokio popieriaus, kuris bus skirtas priešlapiams, bet vis niekur jo nepriderinu. Gal reikės žaisti kitaip: turiu priešlapius, prie jų derinsiu viršelį. Ko gero būtų visai įdomu. Gal net būtų galima išdidinti priešlapio ornamentą ir išsiuvinėti.Bet rašyti tai aš norėjau ne apie priešlapius. Pamenat, eksperimentavau su pieštuku. Rezultatai dviprasmiški: ilgai plovusi ir trynusi, pieštuką beveik išploviau. Aš vis dar matau melsvą dėmelę. Bet aš žinau, kur jos ieškoti. Kiti tikriausiai nepastebėtų. Tarkim, kad jeigu būtų ant viršaus išsiuvinėta, tai niekas išvis nepastebėtų. Tačiau taip trinti išsiuvinėtą darbą aš nedrįsčiau. Bet jeigu aš būčiau siuvinėjusi ant viršaus, tai pieštukas būtų apsitrynęs bedirbant ir prieš plovimą matytųsi daug menkiau. Tad aiškių rezultatų kaip ir nėra. Nežinau, ar aš antrą pirksiu. Jeigu jis būtų baltas ar šiaip šviesus, matytųsi ant tamsaus audinio, aš ir toliau žaisčiau, ieškodama, kaip gerai išplauti. Bet ant šviesaus audinio man puikiai tarnauja paprasčiausia kalkė. Jeigu audinys baltas ir plonas, galima piešinį dėti po audiniu ir perpiešti. Jeigu kiek storesnis, galima padėti ant stiklo, o po juo pastatyti lempą (apie šį piešinio perkėlimo būdą kada nors parašysiu, vis dar ieškau geriausios lempos). Užsienyje tam naudojamos šviečiančios lempos (įsivaizduoju, kad kažkas panašaus į skenerius, tik be dangčio, o gal su juo, ir šviečia visas plotas; norėčiau ir aš tokio žaisliuko).

2010 m. vasario 27 d., šeštadienis

Apie dramblius, kurie moka skraidyti

Keistuoliai mane seniai seniai išmokė, kad paršeliai gali skraidyti. Bet apie dramblius jie nieko nesakė. Na taip, vienas iš jų buvo pametęs savo gimtadienį. Bet dramblių skraidinti jie nebandė.
Užtat šiandien aš radau vieną dramblį, kuris tikrai sugebėtų skraidyti. Na, gal ir ne dramblį, dramblionę (bet juk ji susijusi su drambliais, tiesa). Tai štai, toje dramblionėje gyvena nuostabūs žmogučiai, mane ypač sužavėjo šis. Jis lyg ir ne angeliukas, ragelių ir uodegytės irgi nesimato. Bet saldžiai miegančiam jam tikrai nesunkiai išaugtų sparnai ir jis nuskristų. O kaip būtų, kai jis prabustų, nesiimu spėti, čia jau reiktų klausti jų mamos Zitos Baranauskienės.
Į savo nuostabių lėlių pasaulį ji pasikvietė ir drauges. Viena iš jų štai kokį vienaragį sukūrė.
Kviečiu ir jus pasivaikščioti po tą nuostabią dramblionę, kurioje tikrai nėra grėsmės būti sutryptam. Čia drambliai skraido ir juos pastebėjusiems siunčia įkvėpimą.
Bet jei žiūrinėsite darbe, po to gali būti sunku sugrįžti prie kasdienių pareigų, taip ir norėsis imti į rankas siūlus, virbalus ar vąšelį ir kurti, kurti, kurti. Ir nebūtinai lėles, tiesiog ką nors gražaus.

2010 m. vasario 23 d., antradienis

Segė plaukams

Prisiminus, kad aš artimiausiu metu, kai tik kiek atšils, planuoju eilinį kartą trumpai nusikirpti plaukus, šis mano siuvinėjimas - beveik geniali idėja. Kaip tik segės mano plaukams ir reikėjo... Bet kadangi vis neprisiruošiu nueiti į kirpyklą, tai ir išsisiuvinėjau ją. Tiesa, šiuo metu ji nelabai tinka. Labiau derėtų vasarą, su ilga plevėsuojančia linine suknia. Bet juk tuo metu aš jau turėčiau būti trumpaplaukė ir segė visiškai nebūtų reikalinga... Na, čia toks beveik šekspyriškas klausimas: kirptis ar nesikirpti... Bet aš užsisakiau dar kelis užsegimus, nes turiu idėjų, kokias dar seges būtų galima padaryti. Tad problema tampa vis sudėtingesnė. Tiek to, nėra ko daug rašinėti, geriau pasižiūrėkit.Beje, siuvinėjimo būdas labai paprastas: pasiimam paprastą pieštuką, nusibrėžiam segės kontūrus (siuvinėtojos, tik neišgriūkit iš siaubo, viskas gerai, net plauti nereikėjo), pasibraižom kelias linijas ir siuvinėjam, ką sugalvojam. Kai linija apsitrina, paryškinam. Tada vėl ką nors pasiuvinėjam, dar kokią liniją nubrėžiam. Pabaigoje buvo paimtas trintukas ir ištrinti visi kontūrai. Beliko prisiūti.

2010 m. vasario 22 d., pirmadienis

Vilkai

Seniai seniai pradėjau juos siuvinėti. Ir susigėdusi turiu prisipažinti, kad mama savo vilkų vis dar nesulaukia. Bet jau sąlyginai ne tiek daug ir liko. Šiemet privalau užbaigti, tad mažiausiai vienas vakaras per savaitę bus skirtas jiems. Na, gal ne tiek daug jau ir liko, bet taip nesmagu siuvinėti ant kanvos, taip norėtųsi lino. Bet negi dabar siųsiesi medžiagą, kai jau tiek beliko išsiuvinėti. Be to, ir siūlų jau būtų per mažai, o konvertuoti nesiruošiu. Bet turiu sau ir dovaną: baigusi vilkus, galėsiu pradėti siuvinėti staltiesę, o ją taip noriu pradėti.
Tad vilkų šiuo metu yra tiek:Ir neužbaigtas kampas:

2010 m. vasario 21 d., sekmadienis

Nauji vėjai arba nerekonstruktorės žaidimai

Vakar buvau labai šauniuose kursuose. Gal jau ir girdėjot, o gal ir ne apie Vilniuje esantį amatininkų klubą "Dvaro meistrai". Patys jie save pristato štai taip: "Amatininkų klubas „Dvaro meistrai“ – tai organizacija, vienijanti profesionalius amatininkus ir entuziastus, rekonstruojančius Renesanso epochos materialinę kultūrą". Jie įsikūrę mažame Šv. Mykolo gatvės kiemelyje (Šv. Mykolo 12-1). Jei eisite pro šalį (verta ir nusukti į šoną), užsukite pasižiūrėti jų ekspozicijos. Ten tuo metu esantys žmonės jums mielai papasakos apie eksponatus, kurių pagaminimas pareikalavo žinių, ilgamečių tyrinėjimų, eksperimentų ir beprotiško entuziazmo (bet be jo juk niekas ir neatsiranda).
Tad štai, vakar aš buvau pirmuosiuose kursuose, bet tikrai ne paskutiniuose. Šį kartą mano mokytojas buvo odininkas Arūnas Puškorius, supažindinęs su Lietuvos teritorijoje rastais odiniais dirbiniais, parodęs pagal juos pagamintų dirbinių. Iš karto pasakysiu, kad kursų aprašyme tikrai meluojama, ar bent jau pasakoma ne viskas. Ten nepaminima tai, kad jeigu tu ateini tuo metu, kai normalūs lietuviai sėdi darbe, kursai bus pravesti tau vienai, jie tęsis ne tiek, kiek parašyta, bet kol tu pasisiūsi kapšelį (namiškiai jau pradėjo skambinti, kodėl aš negrįžtu pietums, juk mažų mažiausiai jau turėčiau būti prie durų; o aš vis dar siuvu). O kur dar arbata iš nuostabaus patogaus dydžio, tai yra, pakankamai didelio puodelio (puodžiai, pas jus aš irgi kada nors ateisiu; Trakų festivalyje prieš kelerius metus nusipirkau labai gražų jš pagamintą dubenį, o puodelius išmokti nusižiesti norėčiau pati...). O dar pokalbiai apie viską siuvant ir nusižiūrėtas kamuoliuko siuvimas (kai susirasiu odos, reiks pasiūti ir jį, kol nepamiršau, kaip tai daroma). Panašu, kad įvyko tai, kas gali įvykti blogiausia: su oda dirbti man patiko... Ir priemonių tam įpatingų nereikia, beveik viską rasčiau namuose (o skirtingo storio ylų man ir simegrafijai reikėjo). Namiškiai to dar nežino, reiks sulaukti progos, kaip pasakyti, kad iš namų neišvarytų su dar vienu hobiu (nors tai - ne kokios audimo staklės, daug vietos neprašo, mano balkone dar yra mažytis kaampelis).
O aš jau svajoju apie naujus kursus: ir nagines norėčiau susiraukti, ir juostas vyti, verpti, gal paaiškintų, ką aš darau ne taip rišdama tinklą. O ten dar moko kauline adata megzti, su moliu dirbti, knygas įrišti (kaip man patinka senovinių knygų odinės nugarėlės, kuriose įsispaudžia skirtingų įrišimų raštai). Prieš vasarą reiktų nueiti išsiklausinėti muilo gamybos paslapčių, gal sodyboje buitine alchemija galėčiau užsiiminėti. Ai, ką aš čia vardinsiu, pasižiūrėkit sąrašą ir pabandykit atspėti, į kurį užsiėmimą aš nenorėčiau nueiti.

O kol kas mano pirmasis darbas - odinis kapšelis. Pasisiūti tokį nėra sudėtinga. Bet išvertimas, kaip supratau, rimtas darbas. Jėgos tam reikia (šito išbandyti pačiai neteko, man išvertė, bet įtariu, kad ilgai būčiau kankinusis).
Kapšelis kaip tik tinkamo dydžio, kad tilptų mobilus, darbo kabineto raktai ir kortelė, be kurios darbe ne visur praeičiau. Jau ne kartą teko ieškoti, kur aš tą kortelę padėjau, į kurią knygą kaip skirtuką neapsižiūrėjusi įkišau, o gal ji po keliomis knygomis ir popieriais palindo.
P. S. Nors šis tekstas pasirašė beveik kaip reklama, tokio tikslo tikrai neturėjau, nesu suinteresuota. Nors gal ir turėjau. Juk norisi, kad ir daugiau žmonių sužinotų apie tokius mokytojus, kad į jų vedamus mokymus susirinktų daug žmonių.

2010 m. vasario 19 d., penktadienis

Apie viską ir apie nieką...

Vakar žvalgiausi po savo forumo statistiką. Seniai nebuvau. Po to, kai pasidariau, beveik ir pamiršau. Bet atradau įdomių dalykų. Pirmiausiai kyla nelemtos mintys, kad gal visgi reikia ir angliškai rašyti. Nemažai žmonių užsuka, kurie lietuviškai nesupranta. Kai kurie bando skaityti su google vertėju, o po to komentaruose parašo apie pasiekimus... Na, jis dar negreitai išmoks lietuviškai kalbėti.
Antras dalykas, mane ypač prajuokinęs - žodžiai, kurių pagalba žmonės ateina į mano blogą. Pirmasis dešimtukas - riešinės su viena išimtimi. Antrasis dešimtukas - vėl riešinės, tik jau su dviem išimtimis (mano forume gi dar želė receptas randamas... lyg čia būtų receptų blogas). Na, aš juk sakiau, kad siuvinėti nemoku. Statistika tai ir įrodė. Bent bent jau riešines, tikiuosi, moku megzti...

2010 m. vasario 18 d., ketvirtadienis

Ir vėl...

Na ką, šį kartą jau paskutinės riešinės. Bent kuriam laikui. Daugiau jau nebeturiu numegztų. Bet kelioms poroms karoliukai jau suverti, laukia savo eilės. O šių karoliukų spalva labai įdomi. Šiaip jau jie rudi, skaidrūs, matiniai. Bet kartais apšviesti atrodo kaip bordiniai. Bet kuriuo atveju atrodo gražiai.

2010 m. vasario 16 d., antradienis

Vyšnios žiemą...

Ir išsiuntė pamotė našlaitę į mišką vidury žiemos žibuoklių. Ir pamatė jį tenai vyšnią, pilną raudoniausių uogų. Ir rinko jas mažas žvirbliukas...Kai už lango žiema, pas mane namuose sunoko vyšnios. Eksperimentas baigtas. Beliko išskalbti medžiagą ir pasižiūrėti, ar gerai mėlynasis pieštukas išsiplaus. Nuo to ir priklausys, ar aš jį ateityje naudosiu. Pats bus kaltas, jei negražiai elgsis. Jeigu pamenat, rašiau, kad piešinys kiek apsitrynė. Nuo tada piešinio ryškumas nebesikeitė (neaišku, kaip būtų, jeigu būtent jį siuvinėčiau). Tačiau ant tokio piešinio, koks jis yra dabar, galima lengvai siuvinėti (aišku, ten, kur nėra smulkių detalių. Jos tavo vienu dideliu melsvu su paįvairavimais plotu.

2010 m. vasario 11 d., ketvirtadienis

Vėl mezgimas

Sunku su tais planais. Atrodo, vienas, du ir medis bus baigtas... Norėtumėt. Ne taip jau lengvai jis duoda lapus vasario vidury auginti. Tai kaip man teks uogas prisirpinti? Sudėtingas klausimas. Akivaizdu, kad pirmiausiai reikėjo žiemišką ar bent jau pavasarinį medį auginti. Bet aš kaip nors.
O kol kas pasigrožėkit dar vienomis nerodytomis riešinėmis. Mano mylimas spalvų derinys (šie siūlai jau baigti, bet turiu kitų, kurių atspalvis labai panašus, tad dar bus panašių spalvų) ir naujas raštas (jų kompiutery dar irgi ne vienas laukia savo eilės.Beje, ryt išvažiuoju ilgajam savaitgaliui, tad daugiau kokių nors vaizdų bus gal pirmadienį, o gal tik antradienį. Deja, tai nebus medis, nes rankdarbiams tikrai laiko nebus. Gal net nieko nesiimsiu (kas mane geriau pažįsta, supras, koks tai stebuklas).

2010 m. vasario 9 d., antradienis

Medis auga, pieštukas blunka

Kaip supratau, eksperimentai domina. Suprantu, man irgi patiktų kur nors perskaityti apie sėkmes ir nesėkmes. Nors tikriausiai dar kartą pati išbandyčiau, kad įsitikinčiau, jog bandyti nevertėjo. Tokia jau esu. Šio eksperimento galutinio rezultato dar nėra. Kaip jau sakiau, piešinį ant lino persikėliau su sena sena kalke (mama kažkada ją naudojo perpiešti brėžinių iškarpas, o gal močiutė). Tiesa, lapų ir uogų nežymėjau, išsiuvinėsiu ir taip. Tikiuosi, kad ryt jau gal medį išskalbsiu. Šiandien jis dar ne visas sužaliavo. Be to, galvoju, kad paukščiuko spalva man nelabai. Tik nesugalvoju, kokia geriau tiktų. O gal ir tokį paliksiu, kai jo snape atsiradusios raudonos uogos pagyvins piešinį. Šiuo metu dar tik kelios šakos žalios.Bet pažiūrėkim, kaip atrodo mėlynasis pieštukas. Sekmadienį, tik perkėlus piešinį, vaizdas buvo toks.Šiandien antradienis. Siuvinėjau sekmadienį ir vakar. Per porą dienų piešinys gerokai apsitrynė, ypač kairysis kampas. Kyla įtarimas, kad jei būčiau ant viršaus siuvinėjusi, tai gal net visiškai nebereikėtų plauti.P.S. Žvelgiu aš į šitą medį ir galvoju: o jeigu visus keturis metų laikus išsiuvinėjus? Vasara greitai bus baigta, liks tik pavasaris, vasara ir ruduo. Kaip galvojat?

2010 m. vasario 8 d., pirmadienis

Piešinio perkėlimas, tam skirtas pieštukas ir nauji atradimai

Sekmadienį man prisireikė užrašų knygutės viršelio. Tam puikiai tiko piešinukas, kurio kopiją iš žurnalo "Marie Claire idees" turėjau. Ėmiau galvoti, kuo piešinį perkelti ant medžiagos. Mano mėgstamas būdas, kai piešinys dedamas po baltu plonu linu ir perpiešiamas išsiplaunančiu flomasteriu, čia netiko, nes nei padėtas ant stalo, nei ant stiklo po šviečiančia lempa (apie tą perpiešimo būdą galėsiu parašyti kitą kartą) piešinys nesimatė. Jis buvo ganėtinai smulkus, linas natūralus ir tankus. Žvelgiau į ant rašomojo stalo stovinčią pieštukinę, pilną virbalų, vąšelių, įvairių žymėjimo pieštukų. Nusprendžiau, kad bus pati tinkamiausia proga išbandyti internetinėje parduotuvėje kasiulai pirktą pieštuką. Skirtas natūraliems naudiniams (aš siuvinėsiu ant lino), piešinys tiesiog perkeliamas lygintuvu - kodėl nepabandyti? Tad apie visą eksperimentą iš pradžių:
Štai čia mano piešinys, kuris turės atsidurti ant medžiagos, ir pieštukas, kuriuo naudosiuos. Dar iš virtuvės atsineštas kepimo popierius (spintoje guli ir didesnis sviestinio popieriaus rulonas, bet man tik nedidelio gabaliuko reikėjo). Jeigu nebūčiau tinginė (tiksliau, buvo gaila laiko), turėčiau piešinį kokiu nors tušinuku ar pieštuku persipiešti ant kalkinio popieriaus, tada apversti ir visas linijas perbraukti specialiu pieštuku, kitaip ant medžiagos persispaustų atvirkščias piešinys. Bet negi tam gaišiu laiką. Pasiėmiau fotoaparatą, nufotografavau piešinį, kompiuteryje apverčiau, atsispausdinau ir... voila.Greitai greitai perpiešiau (buvo labai smalsu, koks bus rezultatas).Tiksliau, ne visai greitai. Neaišku, ar pieštuką kažkur pamėčiau ir jo šerdis suskilinėjo, ar mano drožtukas buvo nelabai aštrus, o šerdis minkšta, bet niekaip nesisekė padrožti, vis nuluždavo. Bet ant mano stalo yra ir pieštukinė su pieštukais. O joje guli keli iš senų laikų užsilikę pieštukai su keičiamomis šerdimis. Vieną tokį ir panaudojau. Dabar jau piešėsi labai smagiai. Taigi baigiau piešti, nupučiau dulkes ir uždėjau piešiniu ant medžiagos.Tada ėjau plauti ranką. Šis pieštukas labai sėkmingai nusitrina, tad verčiau ranką, kuria piešiate, padėti ant kito popieriaus lapo, o piešinį pradėti kairėje pusėje, jei esate dešiniarankis, arba atvirkščiai. Deja, lyginimas norimo rezultato nepateikė. Visai neblogai matosi paukštis, medžio kamienas. Bet jau šakos ir lapai... Na, toks tankus miškas.
Aišku, pati kalta, kad sugalvojau visus lapus perpiešti. Neperžiūrėjau pieštuko sudėties, bet susidarė įspūdis, kad ten kažkas panašaus į vaškines kreideles. Lyginant piešinys ant popieriaus apsilydė. Bet jeigu būčiau siuvinėjusi originaliai siūlomo dydžio medį (jis turėtų būti pusantro karto didesnis), tikriausiai ir lapai būtų matęsi.
Nieko neliko, tik pasiimti kalkės lapą (iš senų laikų turiu įvairių spalvų kolekciją) ir perpiešti kamieną (su lapais nebežaidžiau) bei paukštį.
O išvados iš šio rašymo labai paprastos: pieštukas yra labai nebloga priemonė nesunkiai ant šviesios medžiagos perkelti piešinį, kuriame nėra ypač smulkių detalių. Kad neklaidintų vartotojų, gamintojai gal galėjo pieštuką nudažyti mėlynai, o ne žaliai (kas sugalvojo, kad žalias pieštukas turi piešti mėlynai?). Bet čia jau detalės. Išlieka svarbiausias klausimas: ar lengvai išsiplaus piešinys. Apie tai parašysiu po poros dienų, nes kamienas ir paukštis jau išsiuvinėti, beliko lapai ir uogos. Ir dar tas klausimas: kas kaltas dėl šerdelės lūžinėjimo. Bet kokiu atveju tikrai pirksiu dar vieną pieštuką, tada ir paaiškės jų kokybė. Deja, "Prym"'as negamina baltų (ar kitokių šviesių) pieštukų, tad piešinio perkėlimas ant juodos medžiagos man vis dar lieka galvos skausmas. Dar turiu kelis geltonos kalkės lapus, bet ką reiks daryti, kai jie baigsis? Šia tema dar parašysiu, idėjų dar turiu, tik ne visos jos tinka tinginiams, norintiems greito rezultato... Nors jeigu piešinį perpiešinėji kelis kartus, tai gal ir lėtas būdas greitesnis.


P.S. Suprantu, kad bloguose dažniausiai žiūrimos nuotraukos, ilgus tekstus skaityti tingisi. Bet ar yra tokių, kuriems šie mano dviračio išradinėjimai ir bandymai kažką sugalvoti su Lietuvoje gaunamomis priemonėmis yra įdomūs, ar reikia tęsinių?

2010 m. vasario 2 d., antradienis

Skaičiavimai

Sako, kad darbus reikia skaičiuoti metų pabaigoje. Aš taip nemoku. Jų būna tiek, kad nebesurenku nuotraukų iš visur. O kur dar nenufotografuoti. O kur dar padovanoti ir neįamžinti... Vienu žodžiu, viščiukus pradėsiu skaičiuoti iš karto, kai tik jie atsiras. Tad nusprendžiau savo bloge įkurdinti koliažus, skirtus skirtingoms rankdarbių rūšims, kurie keisis kiekvieną kartą, kai tik aš užbaigsiu kokį naują darbą. Tada gal ir man pavyks gruodį papasakoti, ką per metus nuveikiau. O čia mano sausio užbaigti darbai (vien mezginiai...).Nuotraukų dydis tikrai nesusijęs su darbų dydžiu, svarbumu ar dar kuo nors. Juos taip sudėliojo kompiuteris...

2010 m. vasario 1 d., pirmadienis

Žiemiški reikėjimai

Minėjau, kad namiškiai man išaiškino, kad prie kepurės man reikia ir šaliko bei pirštinių. Reikia, tai reikia, ką jau su jais darysi. Teko keliauti į siūlų parduotuvę ir pirktis jų daugiau. Paprastos kumštinės pirštinės, kurių dar laukia pirtis. Kadangi siūlas labai minkštai suverptas, tai jas kiek pavelsiu, bus tvirtesnės, tankesnės, gal ir šiltesnės. O šalikėlis buvo mezgamas a la Miss Marpl. Tokiu, tik numegstu iš daug plonesnių siūlų, minėta senutė vaikščiojo kažkurioje iš mini serialo serijų (prisimenu tik, kad veiksmas vyko pakrantėje). Tai dabar jis namuose taip ir vadinamas - Miss Marpl šalikas.Tiesa, spalvos čia kažkokios keistos. Mėlynų atspalvių tikrai nėra. Tad tikrosios spalvos yra kepurės nuotraukoje. O dabar net ir apsiniaukę, neįsivaizduoju, kokio apšvietimo reikėtų.