2010 m. kovo 24 d., trečiadienis

"Vienos nakties siuvinėjimas"

Turėjo būti ilga naktis, kad spėčiau išsiuvinėti šį paveiksliuką. Įgūdžiai mano dar ne tokie, kad prisėsčiau ir per vieną vakarą išsiuvinėčiau. Man prireikė kelių vakarų. Be to, periodiškai lindau į Mary Corbet blogą, kuriame yra nuostabios lygiojo siuvinėjimo pamokos. Teoriškai būtų reikėję nuo jų pradėti. Praktiškai aš jas kada nors išsiuvinėsiu, bet dabar man labai labai prisireikė šio žiedo. Beata kažkada paskolino žurnalą "Inspirations". Tai buvo pirmasis gyvai matytas šio žurnalo numeris, po kurio, deja, nublanko daugybė iki tol vertintų žurnalų, o savo namuose gulinčią didžiausią siuvinėjimo kryžiuku žurnalų kolekciją būčiau iškeitusi į kelis "Inspirations" numerius. Dabar jau turiu ir porą nuosavų numerių. Beatos gražuolį žadėjau atiduoti, kai išsiuvinėsiu rožytę, bet kadangi ji artimiausiu metu nieko nežada iš jo siuvinėti, vėl atsiėmiau. Ten dar yra didesnė rožytė, temaris, nuostabi jakobiniškojo siuvinėjimo pagalvėlė (tiesa, nežinau, kada aš ją siuvinėsiu, reikėtų net kelių rūšių keliolikos spalvų vilnonių siūlų, specialaus audinio, kurio Lietuvoje nėra kuo pakeisti...).
Tad štai ir manoji rožė, apie kurią mama, kaip vakar vakare minėjau, pasakė: "pradedi išmokti siuvinėti" (jau išmokiau ją, kaip turi atrodyti rimti siuvinėjimai; beje, siuvinėti neatrodė taip baisiai sudėtinga, ypač kai turėjau gerų mokytojų - reikėjo tik išdrįsti pradėti).
Techninės detalės: siuvinėta ant lietuviško "Nordic" lino (teoriškai turėtų tikti ir siuvinėti kryžiuku, artikulas 21108/00 rodo, kad apmatai ir ataudai yra lygūs) vienu DMC siūliuku (kiek pamenu, naudotos 11 spalvų). Schema piešta ir siūlai naudoti nurodyti "Inspirations" 62 numeryje. Siuvinėjimo techninius klausimus spręsti padėjo Mary Corbet pamokos.

2010 m. kovo 23 d., antradienis

"Pradedi išmokti siuvinėti..."

Įvertinimas iš mamos lūpų apie naujausią siuvinėjimą. Na, gal vieną dieną ir išmoksiu. O vaizdai bus ryt.

2010 m. kovo 19 d., penktadienis

Beveik reikalingas...

Gerai jau, įtikinot, reikalingas man tas rankšluostukas. Tiesa, Velykoms tai aš noriu balto, plonesniais siūlais apnerto. O šitą kam nors panaudosiu. Labai jisai derėtų kokioje nors sodyboje, prie mūrinės krosnies pakabintas. Bet kai tokios neturiu, bus sėkmingai "sunaudotas" ir standartiniame bute.
Pirmiausiai papasakosiu, kaip rinkausi, kokiais raštais siuvinėti. Išsitraukiau krūvelę knygų, kuriose potencialiai galėjo būti ko nors naudingo. Na, nedidelė ji tokia, tik tie tų knygų buvo:Kelios buvo atmestos iš karto. Pirmiausiai lietuviška (ne visai lietuviška, verstinė) siuvinėjimo enciklopedija.Pirkau ją vien dėl to, kad turėčiau ir lietuviškai išleistą knygą. Nors jau pervertusi knygyne mačiau, kad nieko gero joje nėra, bet dar tikėjausi. Užtat radau smagių perliukų; akivaizdu, kad tiek vertėjai, tiek redaktoriai menkai gaudosi siuvinėjime. Bet grįžtant prie knygos: peltakiui joje skirti du lapai, bet vertingiausias dalykas - joje esantis gražus pavyzdėlis, kurio dygsnius, laimei, turiu kitose knygose. Ten esama gražių ornamentų. Visa kita - nieko ypatinga.Tad keliaujam prie kitos knygos (tiksliau, iš karto dviejų).Abi jos specializuotos, skirtos būtent mane šiuo metu dominančiam siuvinėjimui. Pirmąją, lenkišką, Beata parvežė dovanų. Ji yra labai graži, yra įdomių ir net naujų idėjų, bet šį kartą ji man netiko. O rusiškoje darbai gražūs, nuotraukų daug, bet irgi nieko ypatinga. Ji dedama prie tų, kuriomis bus naudojamasi siuvinėjant.
Toliau ateina eilė rusiškai siuvinėjimo enciklopedijai. Stora, rimta knyga, jei prireiktų, tiktų ir kokią rišamą knygutę ar vaflinį tortą paslėgti.Tik peltakiavimo čia ne tiek daug, jis suplaktas su hardangeriu. Visgi šią knygą irgi paliekam, gal prireiks. Nors galvoje jau ima skambėti pavojaus varpai: negi visose knygose tik tiek? Baisu, kad gali tekti gerokai pavargti, kol susirinksiu tuos kelis raštus savo rankšluosčiams.
Dabar eilė jau lietuviškai knygai. Ir net ne pačiai naujausiai. Z. Morkūnaitės parengta, 1994 m. išleista. Popierius tikrai neprilygsta šiuolaikinėms knygoms, nuotraukos irgi. Bet lendu į vidų ir žiūriu, kur gi tie manieji peltakiai. Valio, man jau ima patikti. Aišku, čia peltakiais ir hardangeris vadinamas, bet nieko. Kiekvienas peltakiavimo būdas čia turi savo pavadinimą ir tų būdų ne tiek jau mažai. Kai kur gal trūksta aiškumo, ne visur gerai matosi atlikimas. Bet prieš tai atsirinktos knygos atidedamos šalin (rusiška enciklopedija dar neužverčiama, gal prireiks). Dabar garbingoje vietoje paguldoma ši knyga, ja tikrai naudosiuos.
Liko dar pora knygų, kurias kažkada nusipirkau antikvariniame knygyne. 1959 m. išleisti O. Klikūnaitės "Rankdarbiai" ir 1963 m. "Baltasis ir spalvotas siuvinėjimas". Abi jos panašios. Lietuviškoje labai neblogi aprašymai, aiškios nuotraukos, esama piešinių.Rusiškoje vien iš nuotraukų viskas aišku.Nejučiom kyla klausimas: po galais, tai kam leisti storas, spalvotas, brangias knygas, jei nuo to aiškumo tik mažiau. Galėtų kas nors perleisti kokią seną gerą siuvinėjimo enciklopediją (arba parengti naują, sekdamas senųjų dvasia). Gerai, kad dar neepradėjau knisti aplankų ieškodama, kur sukrautos mano spausdintos XIX a. siuvinėjimo knygos (čia turėtų būti ilga padėka google, kad jas suskaitmenino). Bet pradžiai pakako ir XX a. vidurio leidinių. Kada nors ir lapus susirasiu.
O štai ir pats šios odisėjos kaltininkas - beveik nereikalingas rankšluostis. Bet gal ir smagu su tokiu dulkes šluostyti nuo kokios knygų lentynos?Naujausia idėja: mūsų sodybos verandai labai patiktų peltakiuotos užuolaidėlės, kad pietvakarių saulė vidurvasary taip nekaitintų. Peltakiavimo raštų dar daug neišbandyta...

P. S. Kadangi sulaukiau klausimų, kaip apnėriau šiuos rankšluosčius, artimiausiu metu (na, po savaitės kitos) įdėsiu aprašymą, kaip aš juos apnėriau, kaip apsiuvau.

P. P. S. Minėjau, kad "Mezgimo zonoje" nusipirkau melanžinių nėrimo siūlų kiaušiniams. Žaliai kiaušinis jau "nudažytas". O raudonai geltonu siūlu "dažomas" kiaušinis bus fotografuojamas ir dar šią savaitę įdėsiu aprašymą, kaip aš juos apneriu.


2010 m. kovo 17 d., trečiadienis

Beveik nereikalinga, bet...

Kartais net pati nežinau, kam darau vienus ar kitus rankdarbius. Na pasakykit jūs man, kam man reikia apnerto ir siuvinėto virtuvinio rankšluosčio (o apnertų tai jau pora yra bei dar trims medžiaga laukia). Na, norėjau aš pabandyti vieną apnėrimo būdą - patį sudėtingiausią iš man žinomų (jau matau, kaip Guoda šypsosi, nes jai dėl to visai nekeista). Aš juk negalėjau paprasčiausiai nunerti juostą ir ją prisiūti siuvimo mašina. Aš taip pat negalėjau palenkti mašina rankšluosčio, padaryti siaurą kraštą ir jį panerti. Na jau ne, man reikėjo pirmiausiai gražiai į audinį įnerti nėrinį, tada gražiai užsiūti (žinoma, irgi rankomis). Bet rezultatas man patiko, tad gal ir vertėjo taip žaisti.Štai taip atrodo geroji pusė:
O čia blogoji:Ir abi. Smagu, kad eksperimentas pavyko. Dabar reiks bandyti gražiai kampus daryti. Servetėlės ar staltiesė, štai koks klausimas kyla.
Na, tarkim, kad apnerti rankšluosčiai jau bus gražūs (kad namuose jų lyg ir netrūksta, naujų nereikia, čia jau kitas reikalas). Bet man to buvo maža. Sugalvojau, kad dar papeltakiuoti reikia... Ko gero tam man ir pravers būsimi penki rankšluosčiai - juose bus galima išbandyti daug daug peltakiavimo dygsnių. Artimiausiom dienom papasakosiu, kaip aš rankiojau dygsnius, kokias knygas naudojau. Čia irgi smagi istorija, rodanti, kad nelabai ką naujo tekstilininkai sukuria, viskas jau buvo kažkada išspausdinta.
O čia pirmasis "pavyzdėlis", kitaip sakant, "sampleris":
Beje, jeigu aš visą rankšluostį išsiuvinėčiau, būtų visai tikras "sampleris", tik ką aš su juo veikčiau. Nors tikriausiai tą patį, ką ir su rankšluosčiu - gulės kur nors stalčiuje.

P.S. Šiandien "Mezgimo zonoje" nusipirkau labai gražių nėrimo siūlų (lyg jų būtų trūkę namuose). Tad artimiausiom dienom išpildysiu prašymą ir įdėsiu kiaušinių apnėrimo pamoką.

2010 m. kovo 14 d., sekmadienis

Baigta.

Pagaliau.

Beliko smulkmena - įrėminti. O tada lauks kitas siuvinėjimas, kurį seniai svajoju pradėti. Vadinasi jis vienos nakties. Reiks paskaičiuoti, kiek valandų užtruksiu.

2010 m. kovo 13 d., šeštadienis

Apie mokėjimą siuvinėti...

Panašu, kad šiam įrašui atėjo laikas. Jau ne pirmą kartą kartoju, kad nemoku siuvinėti. O šiandien gavau klausimą, kodėl nemėgstu siuvinėjimo kryžiuku. Normali siuvinėtoja, pasižiūrėjusi į mano blogą, tikrai nesutiktų, kad aš nemoku siuvinėti. O ir blogas liudija, kad kryžiukas tikrai nėra toks nemėgstamas. Bet negi aš dėl to kalta? Ir teisintis čia nenoriu. Tiesiog reikia vieną kartą atsakyti į šiuos klausimus.
Tad pirmiausiai apie mokėjimą siuvinėti. Kaip man pasakojo, adatą su siūlu į rankas gavau, kai buvau maždaug trejų. Neseniai atradau kelis siuvinėjimus, kuriuos siuvinėjau, kai dar nėjau į mokyklą. Jei kada išdrįsiu, įdėsiu nuotraukas. Iš pradžių siuvinėjau netgi ne kryžiuku, o virvele, kryžiuką išmokau po kiek laiko. Bet vėliau atsirado gražių žurnalų (bent jau tuo metu jie atrodė labai gražūs), retkarčiais nusipirkdavau Anchor siūlą, kai senų rusiškų pritrūkdavo (aš dar pamenu, kuriam piešinuky buvo panaudotas tas pirmasis beprotiškai brangus siūlas, kainavęs 1,80, tik tai buvo kokiais 1994). Nusipirkdavau kokį siuvinėjimo žurnalą (namuose jų jau milžiniška krūva). Ir taip siuvinėjau kryžiuku: paprasta, nesudėtinga, gražus rezultatas. Nei piešti, nei spalvas atrinkinėti nereikia. Po to ir rinkinių namuose atsirado, originalių schemų. Įtariu, kad vien pradėtų siuvinėjimų gali būti apie 10, o kur dar nepradėti rinkiniai; iki pensijos pakaks.
Bet vieną dieną supratau, kad kryžiukas mane vis mažiau domina. Kūrybos čia nėra. Tobulėti irgi nėra kur. Reikia tik daug daug kantrybės. Tuomet jau ėmė juokinti forumuose atsirandantys siuvinėtojų aiškinimai apie didelį paveikslą išsiuvinėjusios profesionalumą. Maždaug tuo metu mano mama, prisižiūrėjusi siuvinėtų grožių Viktorijos ir Alberto muziejuje, man pasakė: nemoki tu siuvinėti, nemoki; gal pradėk mokytis. Tai aš ir mokausi. Na, maždaug taip siuvinėti norėčiau išmokti: žiūrėti čia. Gal kada net ir iki tokių darbų priaugsiu. Žinoma, tai nereiškia, kad aš nemoku siuvinėti kryžiuku. Moku ir kitokių dygsnių. Bet ši, kiek provokuojanti frazė reiškia tik viena: kokiais viduramžiais manęs net pameistre nepriimtų. O aš norėčiau. Taip kad tas mokėjimas susijęs su tuo, kokius uždavinius sau keli, kokiais darbais nori sekti, su kuo save lygini. Tad aš siuvinėti dar tik pradedu mokytis.
O dabar dėl to kryžiuko: nepasakyčiau, kad jis man taip ir nepatinka, bet jau kiek pabodo. Tiesiog aš jo nebesuabsoliutinu, noriu išbandyti kitokius siuvinėjimo būdus. O nauji darbai kryžiuku manęs bent jau artimiausią dešimtmetį tikrai nedomins: reikia baigti senus. O jeigu dar visus rinkinius pradėčiau ir užbaigčiau (vien bazilika ko verta, dešimtmečiui jos pakaks).
Tai tiek apie nemokėjimą siuvinėti. O ryt arba poryt jau turėčiau įdėti baigtų vilkų nuotrauką. Tada ateis eilė lygiajam siuvinėjimui ir hardangeriui. O kad pradėti darbai judėtų, kryžiukui bus skiriamas mažiausiai vienas, o daugiausiai - du vakarai per savaitę. Būtinai. Kitaip jie gali gulėti labai ilgai.

2010 m. kovo 9 d., antradienis

Staugia vilkas pagiry...

Staugia, staugia, tik ne vienas, o du, nes galvų neturi. Na, ne tiek jau daug ir liko, nors kuo arčiau pabaiga, tuo lėčiau siuvinėjasi. Ir ne todėl, kad mažiau laiko praleisčiau su siuvinėjimu rankose ar kad pats siuvinėjimas sudėtingesnis būtų tapęs. Tiesiog nekantrauju, norisi kuo greičiau, o greičiau nesisiuvinėja. Tokios jau tos mano rankos: nei jos mezga greičiau, nei siuvinėja, tiesiog savu greičiau. Bet užbaigsiu, gal net iki Velykų.

2010 m. kovo 5 d., penktadienis

Vilkai

Nieko naujo aš nepasakysiu. Kankinu vilkus. Reikia juos vieną kartą užbaigti. Dėl šios priežasties kiti darbai daromi priešokiais, pagrindinis dėmesys ir rankdarbiams po kitų darbų liekančio laiko didžioji dalis - jiems. Ir netgi rezultatai matosi (čia aš taip juokauju: neįtikėtina, bet likęs išsiuvinėti plotas mažėja). Panašiai man ir su ikona buvo. Pirmąjį ketvirtį siuvinėjau labai ilgai. Po to vieną savaitę labai daug žiūrėjau televizorių (tuo metu ten buvo ką žiūrėti, kartais pasitaiko), buvo apėmusi tokia keista nuotaika, kad ikona jai geriausiai tiko, tad gerokai pasistūmėjau. Pamenu, po to Beata pasakė: imu tikėti, kad net ir pabaigtą pamatysiu. O kai išsiuvinėjau veidą, tada jis, visą laiką į mane žiūrėdamas, privertė ir visą siuvinėjimą užbaigti. Kai jau liko labai labai nebedaug, nebegalėjau palikti. Atrodė: va, tuoj tuoj baigsiu ir eisiu kitus darbus daryti. Tik tas tuoj užtruko kelias dienas. Panašu, kad ir vilkams tas pats gresia.
Tad šiuo metu rezultatai tokie (gerai jau, čia sekmadienį vakare fotografuota, dabar jau kiek daugiau turiu).Bet tas "tuoj, tuoj", kuris kažkodėl juda daug lėčiau, nei aš norėčiau.