2010 m. birželio 22 d., antradienis

Krikštynos

Šį šeštadienį krikštijom mano pusbrolio sūnų, buvau krikšto mama. Tad kaip ir dera, siuvau krikšto rūbą. Tiesa, kūdikio mama iš pradžių pasakė, kad užsakys pas siuvėją, bet aš nesutikau, kad iš manęs atimtų tokį malonumą.

Menka iš manęs siuvėja, bet seilinukus ir krikšto skraistes pasiūti sugebu. Lietuviškas linas, lietuviško lino juostelės, savo šimtmetį jau atšventęs Singer‘is ir skraistė pasiūta. Čia buvo ne per sudėtingiausia darbo dalis. Štai surasti angeliuko piešinį buvo daug sudėtingiau (taip, jei aš siuvinėčiau kryžiuku, viskas būtų buvę daug paprasčiau). Vis įkyriau peršasi mintis, kad norėdama siuvinėti ne kryžiuku, turėsiu mokytis piešti. Arba susirinkti pakankamai didelę senų knygų kolekciją, kad turėčiau piešinių visiems gyvenimo atvejams.

Angeliukai pasirodė ganėtinai įnoringi. Planavau juos siuvinėti paprastais medvilniniais siuvinėjimo siūlais, bet jie nesutiko, išaiškinę, kad jei jau ne auksas, tai bent šilkas turėtų būti naudojamas. Teko važiuoti pirkti Madeiros šilkus. Kad nepritrūktų, nusipirkau tik 8 (!) matkelius. Aišku, ir pirmojo siūlų dar liko. Tad dabar galvoju, kad man visai patiktų lininė, šilkais siuvinėta staltiesė... (ir man visai nepatinka, kad medvilninius siūlus norisi visur keisti šilkiniais).

Vienu žodžiu, skraistė baigta ir atrodė štai taip.


Tiesa, patarimas iš praktikos: jeigu krikštijamasis dar nevaikščioja, geriau krikšto rūbą daryti uždedamą, o ne skraistės formos. Linas visgi glamžosi. Nors tas didelis baltas daiktas, kurį ant jo uždėjo, vaikui labai patiko: ir įsitverti gerai galima, ir pagraužti. Bet skraistė būtų labiau tikusi jau vaikščiojančiam vaikui. Na, kitą kartą žinosiu.

Žvakės sijonėlis irgi turėjo būti siuvinėtas. Tik nesugalvojau, kaip pasiūti, tad teko nerti. Gerai, kai namuose „Lino namų“ produkcijos atsargos didelės: idėjas galima keisti vidury nakties ir nereikia nekantriai laukti, kol išauš rytas, o tada jau bėgti į parduotuvę.

O dabar užsimaniau pasiūti krikšto suknią, su kokiomis kažkada ir šiuose kraštuose didikai krikštydavo kūdikius: ilgą, šilkinę (gerai, tiks ir linas, tik reiks sugalvoti, kaip jį suminkštinti; gal padės skalbimas?). Tokių dabar galima pamatyti tik Vakaruose. Būtų smagu pasiūti, išsiuvinėti, pačiai padaryti nėrinius. Jau nusižiūrėjau knygą apie tokius krikšto rūbus, tad gal vieną dieną ir paeksperimentuosiu (tik ką reikės krikštyti?)

2010 m. birželio 16 d., trečiadienis

Darboholikės nuotykiai

Niekad nesijaučiau darboholikė. Taip, jeigu reikia padaryti darbą, dirbsiu ir paromis. Bet negalėčiau 24 valandas per parą mąstyti tik apie darbą, apie darbą, apie darbą.
Kodėl atsirado šis įrašas? Tai atsakymas Jurgai į klausimą, kur mes mezgame. Kur megsiu šeštadienį, dar nežinau. Akivaizdu, kad vakare tikrai būsiu "Mezgimo zonoje". Gal ir jūs prisijungsit?
O dabar apie tą darboholikę. Taip, aš mezgu, neriu, siuvinėju važiuodama traukiniais. Tarpmiestiniuose autobusuose tik mezgu ir neriu (siuvinėti nepatogu). Su vairuotojo pažymėjimo taip pat neskubu dėl to, kad dar nesugalvojau, kaip vairuoti ir rankdarbiauti vienu metu (niekur nedingsiu, šią vasarą teks išsilaikyti vairavimo egzaminus ir pradėti vairuoti). Bet darboholike mane pavadino Santariškių konsultacinėje poliklinikoje. Kaip žinia, pas gydytojus tenka ilgokai palaukti. 10-15 minučių vienoje vietoje, po to - kitoje. O ką veikti? Aišku, galima būtų kokį žurnalą vartyti. Bet vieno gali ir nepakakti, o viso spaudos kiosko nesusineši. Štai aš ir darbuojuosi: kartais mezgu, kartais neriu. Taip buvo ir tą rytą: sėdžiu, laukiu, kol gydytoja mane priims. Na, ir apnėrinėju kiaušinius (artėjo Velykos). Kadangi pagrindas plastmasinis, kiaušinienės tikrai nebus. Kiek tolėliau, priešingoje koridoriaus pusėje, sėdi tikriausiai vyras su žmona. Matau, kaip moteris mane stebi. Po kiek laiko pašnibždomis (o kaip gerai tai girdisi) ji vyrui ištaria verdiktą: darboholikė... net ligoninėje mezga. Įdomu, ką, jos nuomone, aš turėjau daryti? Tuo metu buvo labai sunku nepradėti kvatotis. Nusisukau, kad ji nematytų mano veido išraiškos, kai aš bandžiau nuryti juoką. Šis apibūdinimas man dabar visuomet pakelia nuotaiką.
Buvo ir kitas atvejis, kai aš pusdienš nėriau ligoninėje, laukdama operacijos. Nebuvo ji didelė, bet pjauti reikėjo. O kai atvažiuoji į ligoninę apie 7 ryto, o tave veža į operacinę tik apie kokią 15 valandą... Sėdėjau pusiau gulom išsitiesusi ant lovos, nėriau ir laukiau. Likus gal kokiai valandai iki manosios operacijos chirurgas pranešė: dabar tą moterį, o po to - jus vešim. Ir dar paklausė: O gal raminamųjų reikia? Aš pakėliau vieną akį nuo nėrinio: čia manęs klausiat? Pasižiūrėjo chirurgas, pamąstė ir atsakė: supratau, nereikia...
Tokių istorijų pasitaiko daugybė. Neįprasta pas mus užsiimti rankdarbiais viešose vietose, tad reakcijų aš dažnai įdomių sulaukiu. Bet negi kreipsiu į visus dėmesį. O man gerai. Ir laikas greičiau praeina, ir rezultatas būna, ir mintys kitur nukreipiamos, jei laukti reikia ko nors nelabai malonaus...
Tai tiek prisiminimų artėjančios mezgimo viešose erdvėse dienos proga. Jeigu ryt ryte Santariškėse pamatysite mezzgančią arba neriančią merginą (dar nežinau, ką pasiimsiu), prieikit pasisveikinti. Bus malonu susipažinti. Abejoju, ar dar kas nors tuo užsiims, bendraminčių dar neteko sutikti.
O kur megsite jūs?

2010 m. birželio 15 d., antradienis

Ir vėl...

... nieko naujo. O gal ir nauja. Reiktų pagalvoti, kaip šitą darbą vertinti. Tiesiog dar vienos riešinės. Tiesiog mezgiau jas kaip labai labai sau. Po to sugalvojau padovanoti. Po to apsigalvojau. Dabar guli jos dėžutėje prie kitų nenešiotų riešinių ir spėlioja, koks likimas jas ištiks šį rudenį. Artimiausiu metu turėtų atsirasti ir daugiau riešinių. Greitai turėčiau užbaigti dar vieną porą. Drauge su jomis pradėsiu tęsėti Sonatai iš "Mezgimo zonos" duotą pažadą: čia atsiras riešinių mezgimo pamokos. Vaida, dar viena užsikrėtusi sunkiai pagydoma riešinių mezgimo liga, žadėjo padėti paruošti vertimus, tad šios pamokos turėtų būti net trikalbės.
O štai ir naujausia užbaigta pora:Tiesa, spalvos tikresnės šioje nuotraukoje. Gal ir reikėtų perfotografuoti, bet šiuo metu riešinės miega giliu vasaros miegu. Nežadinkim, kad rudenį mielai mus šildytų.

2010 m. birželio 8 d., antradienis

Liemenė. Liemenė? Liemenė...

O buvo taip:
grįžtu aš po savaitgalio Londone ir man pranešama: man reikia liemenės. Ta, kurią nešioju, netinka, nes juoda (reikia šviesios). O ta, kurią sau nusimezgei, irgi netinka - per stora. Dar ir per ilga.... Vienu žodžiu...
Na, reikia, tai reikia, negi mamai atsakysi. O ir šiaip, po intensyvaus siuvinėjimo maratono dar ir šiuo metu nelabai prie jo sugrįžtu. Megzti bus visai smagu. Surandam siūlus (jie guli vienoje iš daugybės siūlų dėžių ir laukia, kol ką nors padarysim). Vadinasi jie likučiais, o yra gal kokie 300 gr. "Vernito" pusvilnės. Kažkada nusimezgiau ilgą megztinį su daug daug pynių, o šitie liko.
Pradėjus megzti paaiškėja, kad ne viskas taip paprasta, kaip atrodo: numezgus liemenę, siūlų liks. O juk antrasis šio mezgimo tikslas ir yra užbaigti siūlus. Po kelių dienų mama visgi sutinka, kad jai tiks šviesioji liemenė, gal ne tokia ji ir ilga. O dabar mezgama liemenė užsiaugins trijų ketvirčių rankoves ir išdidžiai vadinsis bliuzele. Teoriškai tai neturėtų būti sudėtinga, bet... (čia jau pasigirsta kažkoks neaiškus juokas, nes panašu, kad neaišku, kuo šis mezgimas baigsis). Naujas posūkis šioje istorijoje - panašu, kad siūlų pakaks tik liemenei, mintis apie rankoves atidedama ateičiai. Bet bliuzelę štai šiuo raštu, tik iš kitokių siūlų, aš dar nusimegsiu. Bent jau šiuo metu mintys krypsta prie šioje nuorodoje pirmoje eilėje esančių tamsesnių žalių siūlų, turėtų būti gražus žieminis megztukas. Na, nepamirštu aš jų. O raštas šioje nuotraukoje.Dabar jau istorijos pabaiga: numezgus liemenę, kai jau belikęs tik apmezgimas, paaiškėja, kad siūlų būtų pakakę ir bliuzelei. Bet negi ardysiu ir permezginėsiu. Rezultatas - mama džiaugiasi liemene, o aš visai nesidžiaugiu siūlų likučiais (kiek daugiau nei 100 gramų). Reiks ką nors kitą megzti. Gal kokį matkelį kitokios spalvos siūlų nusipirkti (bet tik vieną, na, gal du...)
Tad dėkojame knygoms, kad jos priima jau antrą liemenę. Štai ir rezultatas, šiuo metu gyvenantis arba lagamine, arba klaidžiojantis kažkur po Slovakijos kalnus.
P.S. Reiks gal dar vieną kitą mamai numegzti (na, ir pati kartais užsivilksiu). Tiesiog tam, kad siūlus, kurių nedaug, sumegsčiau.

2010 m. birželio 5 d., šeštadienis

Pagaliau

Tikrai "pagaliau", kitaip šito ir nepavadinsi. Tik kad man paskutiniu metu vis labiau tingisi fotografuoti. Tiksliau, gaila laiko. Ypač kai daiktas įnoringas, nesutinka paprastai prie įprasto apšvietimo pozuoti. Rankinukui, pavyzdžiui, prireikė pasikaitinti ant saulės. Ir ne bet kur: už aplinką tenka dėkoti tiems, kas prižiūri Pavilnio bažnyčios šventorių ir nenušienavo saulučių, jos ten taip gražiai žydi. Rankinuką nešiojausi bent kelias dienas (taip pat ir fotoaparatą), kol pagaliau nepatingėjau tą viską išsitraukti iš kuprinės. Siuvinėti, prisiūti (šonus susiuvo profesionali siuvėja; būčiau siuvusi pati, bet mūsų Singer'iukas moka siūti tik tiesiai) buvo daug paprasčiau. Namuose guli dar vienos rankenos. Tikriausiai turėčiau sakyti tik vienos, nes galvoje sukasi net kelios idėjos, o aš nepasirenku, kurią įgyvendinti, juk kitoms idėjoms rankenų nebebus. Gal kas matėte gražių rankenų Lietuvoje? Kažkaip dėl jų keliauti į Skandinaviją, į kokią "Panduro" parduotuvę būtų kiek per daug prabangu. Rankinukai tada tikrai taptų auksiniai.
Tad štai ir jis - manasis ridikiulis: schema iš "Inspirations" žurnalo, siūlai ir karoliukai - tokie, kokie namuose buvo (siūlai tai "Madeiros", o karoliukai jau nebeidentifikuojami, nepamenu, kur pirkti, pagal kokybę tikriausiai kinietiški), rankenos - iš Norvegijos, šilkas - iš "šilko tekstilės". Štai ir viskas. Sudėjus visas priemones bei truputį darbo gaunamas štai toks rezultatas:O taip pat su viduje paslėptomis rankenomis:

2010 m. birželio 2 d., trečiadienis

Rasa, sveika atvykus į tinklaraščių pasaulį

Kada mes susipažinom su Rasa, forumuose pažįstama kaip Smilga, jau nelabai pamenu. Pažintis buvo virtuali. Ji - Vokietijoje, aš - Lietuvoje. Vieną kartą buvom ir gyvai susitikusios (kažkada vienas ar du vilniečių siuvinėtojų ekipažai važiavo pas kaunietes į svečius, o ten tuo metu ir Rasa svečiavosi). Internetiniame multiply albume išsaugoti jos darbai mane labai žavėjo, žadino vis didėjantį apetitą. Po to aš iš multiply atėjau čia, ėmiau rašyti tinklaraštį. Pirmąjį albumą pamiršau, nustojau sekti, tad Rasos darbų nebemačiau. Ir pagaliau ji taip pat pradėjo rašyti tinklaraštį, kuriame kviečiu ir jus apsilankyti. Pasižiūrėkit, kokias gražias levandų pagalvėles ji siuvinėja. Daugiau puikių pagalvėlių rasite štai šiuo adresu: smilgosnamai.blogspot.com . O aš tikiuosi, kad vieną dieną ten gal ir vienaragis savo ragą įkiš (Rasa, aš jo dar nepamiršau, ar vienaragis nealksta, turi gėlių užkąsti?)

green sachet