2010 m. rugpjūčio 30 d., pirmadienis

Kodėl kojinės?

Kojines galima megzti dėl įvairiausių priežasčių:
- artėja šaltasis sezonas ir kojinių norėsis vaikštant po namus, ypač belaukiant, kol pradės šildyti;
- artėja vasara ir kojinių prireiks žygiuose, kad kojos neprakaituotų, avalynė netrintų (o gal žiemą jų reikės einant slidinėti ar šiaip pasibastyti po miškus);
- kojinių reikia "šaltmiriams", kad naktį kojų pirštai nenušaltų;
- kojinių reikia, nes joms pakanka nedidelių kamuoliukų siūlų, galima sumegzti visus likučius;
- kojinių reikia, nes jos gražios, nes yra gražių siūlų, puikių raštų, smagu megzti...
Vienu žodžiu - KOJINIŲ REIKIA...
O ką daryti, kai jas vis dar norisi megzti, o namiškiai klausia, kaip jų būsimi megztiniai, šalikai ir kepurės gyvena? 58-os ar 73-ios poros kojinių jau tikrai nebereikia. Tokiu atveju galima atsakyti, kad mezgama ne sau, norima padėti vaikams, kuriems tų kojinių trūksta. Be abejo, kalbu apie akciją „Geros širdys - šiltos kojos“ - kvietimą megzti vilnones kojines Afganistano Goro provincijos vaikams. Be to, pirmieji atnešę kojines į „Mezgimo zoną“, dovanų gaus po knygą. Aš jau gavau. Ir jau perskaičiau. Gaila, kad antros knygos neduos. Bet mama irgi mezga kojines, tai dar ir ji parneš knygą (įtariu, kad pasiimti knygą teks man).
Štai taip atrodo mano megztis kojinės ir gauta knyga (labai ačiū Sonatai už nuotrauką, aš pati neprisiruošiau nufotografuoti).
Į kojines sumegzti keli plonyčiai vilnoniai siūliukai iš anų laikų ir kiek jaunesnis tiftikas. Nepatiko jis man, kai mezgiau megztinį kažkada labai seniai (na, maždaug prieš kokius 13-14 metų). Bet kojinėms gerai tiko. Dabar mezguosi dar vienas kojines sau (minkštas, šiltas, pūkuotas). Bet juk vaikų būna ir didesnėmis kojomis, ne tik labai vaikiškomis. Ar tik nenukeliaus ir antroji mano mezgama pora į Afganistaną (aš juk nekalta, kad vos pradėtos megzti jos užsimano keliauti, tik kodėl manęs kartu nepasiima?).

P.S. Šis įrašas tikriausiai būtų dar ilgokai nepasirodęs. Kažkaip po atostogų nekyla ranka rašinėti, dar ir nuotraukos neperžiūrėtos, nesutvarkytos. O kelios net su rankdarbiais susijusios, tad vieną dieną čia įdėsiu. Tiesiog ketvirtadienį sulaukiau komentaro, kad galvota, jog aš dar negrįžau, nes internete nieko neparašau (gėda, nes įrašas net ir po tokių žodžių ilgokai neatsirado). Tad pranešu: aš grįžau: sveika gyva ir laiminga. Tiesiog ir be interneto turiu pakankamai veiklos, pavyzdžiui: brolis laukia megztinio, o aš pasirinkau tokį smagų raštą su daug daug smulkių pynelių, kad tikriausiai net kilogramo siūlų nepakaks. O dar ir brolis ne iš žemųjų.

2010 m. rugpjūčio 6 d., penktadienis

Pagaliau...

... šiąnakt prasideda atostogos. Na, tikiuosi, kad kokią 7 ryto, kai visi žmonės bus susėdę į autobusą, aš patogiai miegmaišyje išsitiesiu ant autobuso grindų ir bus "manęs nėra namie". Dabar tik didžiausia dilema "gultis ar nesigulti", jei 3 ryto prie durų jau lauks taksi. Pasiimtini rankdarbiai apgalvoti. Belieka atsirinkti rūbus ir kaip nors prisiversti susikrauti lagaminą. Sako, kad Vakarų Europoje vėsiau. Tikėkimės, kad tai tiesa. Po poros savaičių pasirodysiu. Tikiuosi, kad su naujais rankdarbių vaizdais...

2010 m. rugpjūčio 2 d., pirmadienis

Siuvinėtojų rekordas

25 ooo valandų, 200 savanorių - tiek prireikė Škotijos siuvinėtojams, kad būtų pasiektas naujas rekordas - išsiuvinėtas ilgiausias gobelenas, garsųjį Bayeux šedevrą aplenkęs net 34 metrais. Na, valandų gal ir 15 000, nes du šaltiniai jas nurodo skirtingai (galite pasiskaityti čia ir čia). Bet koks skirtumas. Darbas tikrai įspūdingas.Nuotrauka iš HeraldScotland

O man vis kyla toks nelemtas klausimas: o kada mes? Negi nesugebam? Atsiranda pavienių lietuvių, sukuriančių milžiniškus stebuklus. Bet kaip aš norėčiau dalyvauti kokiame nors bendrame darbe, prie kurio galėtų prisėsti kiekvienas norintis. Tūkstantmetis jau praėjo, Žalgirio mūšiui irgi pavėlavom. Koks dabar artimiausias vertas dėmesio minėjimas?

2010 m. rugpjūčio 1 d., sekmadienis

Besitikint, kad vieną dieną atvės

Senokai nerašiau. Per didžiuosius karščius nusprendžiau, kad Vilniuje nusibaigsiu, tad skubiai pasiėmiau atostogas ir savaitei išlėkiau prie ežero. Tikėjausi, kad ten bus vėsiau. Bet vandens temperatūra buvo +30 ir daugiau, ant saulės termometras rodė virš +50 (daugiau nesugebėjo). Vienu žodžiu, karšta buvo visur ir visada. Net vandeny nebuvo jėgų plaukioti, vien susirasti kokį nors pavėsingą kampelį ir gulėti, gulėti, gulėti.
Kadangi darže dirbti jėgų nebuvo, beliko rankdarbiai. Pasislėpusi namuose, numezgiau net kelis daiktus (dauguma dar nenufotografuoti), pasiuvinėjau. Būčiau dar ilgai jų neužbaigusi. Mezginių susiuvimas man yra didžiausia kančia. Daug paprasčiau pradėti naują daiktą. Dar ketvirtadienį, kai pabodo bendrauti su kompiuteriu, įsimečiau mezginį ir nėrinį, belaukiančius susiuvimo, ir iškeliavau į "Mezgimo zoną". Daiktus užsiuvau, tas tiesa. Bet jei parduotuvėlės savininkė Sonata nebūtų liepusi mautis kepurę ir fotografuotis, šių nuotraukų nebūtų buvę. Tad esu jai labai labai dėkinga.
Mezgimas 19
O štai taip kepurė atrodo iš viršaus.
Mezgimas 20
Labai aiškų mezginio aprašymą galite rasti mezgėjų rojuje ravelry. Man šis raštas taip patiko, kad jau galvojų apie ką nors didesnį. Persuktos akys suteikia darbui savo žavesio.
O siūlų tektų keliauti į jau minėtą "Mezgimo zoną" (kaip vilnietėms pasisekė, kad turim šią parduotuvę). Kepurė megzta iš "Schachenmayr" ekologiškos medvilnės. Aš ją įsimylėjau ir labai pageidaučiau ilgo povėsio rudens, kad dar spėčiau ir kokią bliuzelę iš jos nusimegzti. O dabar iš šių siūlų (liko, dar nusipirkau; na, tradicinė pasaka be galo) mezgu beretę. Tiksliau, čia aš galvojau, kad megsiu beretę. Mezginys sugalvojo kitaip. Tad aš dabar bijau, kad gali vėl pritrūkti siūlo, o kuo bemezgant virto beretė, tikiuosi parodyti dar šią savaitę (jei gausiu reikiamus priedus). Kitaip galėsiu pasirodyti tik rugpjūčio pabaigoje. Penktadienį į lagaminą įsimesiu mezginį, o ankstyvą šeštadienio rytą prasidės pagrindinės atostogos.