2011 m. rugsėjo 26 d., pirmadienis

Artėjant prie pabaigos

Šį kartą siuvinėjimo pažanga akivaizdi. Jau net pabaiga pradeda kvepėti. Na, dar kokios 3-4 savaitės ir turėčiau baigti (gaila tik, kad laisvo laiko dar sumažės, tad planai gali ir užsitęsti; vėl naujų veiklų susigalvojau, o laisvo laiko nepadaugėjo). Gaila, kad nuo antradienio jau reikės vėl eiti į darbą (sirgti nesinori, bet kai savijauta jau nebloga, visai mielai dar kelias dienas pasėdėčiau namie).
Štai tiek turiu dabar:


O taip siuvinėjimas atrodė praėjusį pirmadienį (ganėtinai kukliai, palyginus su dabartiniu vaizdu; net pačiai patinka):

2011 m. rugsėjo 24 d., šeštadienis

Mokausi siuvinėti...

Kai manęs paprašo ką nors išsiuvinėti, dažnai pagalvoju, ar mokėsiu. Taip yra dėl pačios paprasčiausios priežasties: besidomėdama suvokiu, kad siuvinėjimas yra toks pats margas kaip ir skirtingi kraštai, kuriuose jis gyvuoja. O dar ir istoriškai kiek kartų keitėsi. Žinoma, čia aš kalbu ne vien apie populiarųjį kryžiuką (kurio daugybės variantų taip pat nesu išbandžiusi). Ir apsiriboju vien Vakarų Europa (gerai jau, temarius esu bandžiusi, bet Rytuose taip pat yra daugybė nuostabaus siuvinėjimo variantų, kuriuos išmokti gyvenimo tikriausiai nepakaktų).
Kai kas iš draugų žino, kad aš mokausi siuvinėti auksu ir ne tik, siuvinėju istorinį samplerį. Vis sulaukdavau klausimo, kaip jis atrodo. Ir vis neprisiruošdavau parašyti. Tiems, kas nežino, apie ką aš kalbu: pamokos yra štai čia, šiuo metu vėl pradėta nauja registracija į jas. O aš siuvinėju ir mėgaujuosi. Ir jums po truputį rodysiu savo darbą (tiesa, turiu gerokai daugiau, bet gero tegul bus po truputį, tęsinys bus kitą šeštadienį).


O kad būtų aiškesnis dydis (ten viskas labai smulku), pridedu nuotrauką su metru. Tai tikrai ne firmos reklama. Koks po ranka pasitaikė, tokį ir pridėjau. Darbo smulkumas labai mielas ir gražus, kvepiantis senove. Žiūriu į žvilgantį ant lino šilką ir prisimenu savo apsilankymus Viktorijos ir Alberto muziejuje. Rezultatas atrodo tikroviškas, primena ten matytus samplerius.


O vakar mano elektroniniame pašte kilo sujudimas (esu užsiregistravusi vienoje istorinio siuvinėjimo grupėje). Tiesiog The Essamplaire puslapyje buvo paskelbta nuostabi informacija, o ją dar paskalbė savo puslapyje Mary Corbet (nenustebčiau, jeigu tai būtų vienas labiausiai skaitomų siuvinėjimo tinklaraščių pasaulyje, o gal net ir pats skaitomiausias). Tai štai - kitų metų pabaigoje prasidės siuvinėjimo pamokos, truksiančios kelerius metus. O jų rezultatas - nuostabi XVII a. dėžutės kopija. Štai šitos...

Panašių esu mačiusi gyvai. Pasakyti, kad aš šios noriu, reikštų tiesiog nieko nepasakyti. Aš jos NORIU, NORIU, NORIU. Kiek nuostabių dalykų būtų galima išmokti ją siuvinėjant. Su kiek technikų ir dygsnių susipažinti. Po to jau būtų galima sakyti, kad pramokau siuvinėti. O koks nuostabus rezultatas namus puoštų.
Tik įdomu, kiek tūkstančių litų reikės? Ir kur rasti sponsorių, kurie norėtų man tokias pamokas padovanoti? Na, pradedu taupyti jau šiandien. Tikiuosi, kad gal pasiseks.

2011 m. rugsėjo 22 d., ketvirtadienis

Iš lagamino II

Pamenat, jau minėjau "Mezgimo zonoje" gyvenantį lagaminą. Tai štai, jame buvo ir oranžinės medvilnės. Pridėjusi vos kelis gramus raudonos, kitą vasarą turėsiu naują rankinę (deja, keliomis savaitėmis per vėlai, tad teks laukti beveik visus metus, kol galėsiu išbandyti). Schemą radau ravelry, gėlę nėriau pagal šį aprašymą, tik po to dar vėžio žingsniu apnėriau, dėl ko ji tapo labai labai garbanota. Nuotraukos šiandien darytos tam, kad galėčiau parodyti. Šią savaitę mane užpuolė virusas, o dar ir dantistai pakankino, tad dabar tik tiek sugebu (na, dar vieną kitą darbą užbaigti; ypač gerai sekasi ripsu megzti, žinoma, jeigu tai ne riešinės). Ryt jau reikės bandyti ir ką nors rimtesnio daryti. O dabar - kelios nuotraukos, mano didžiąsias siūlų atsargas sumažinusios 300 gramų.

2011 m. rugsėjo 19 d., pirmadienis

Pirmadienis

Kažkaip greitai ateina tie pirmadieniai. Per greitai. Prieš savaitę buvo tiek.


Dabar - kiek daugiau...

2011 m. rugsėjo 14 d., trečiadienis

"Žiurkėniškumas" kitaip arba atsargos, kurių jau nebenorėčiau turėti

Kiekvieną dieną (arba beveik kiekvieną) į mano paštą ateina naujienlaiškiai iš įvairių rankdarbių parduotuvių, žurnalų leidyklų ir panašiai. Vienas iš jų - "Weaving Today" (tiesa, jo aš neužsiprenumeravau, įtariu, pradėjo siųsti kaip "priedą" prie kitų laiškų). Šiandienos laiške radau šaunų straipsnį apie rankdarbių atsargas (šiuo atveju tai buvo siūlai). Pačią šauniausią mintį noriu ir čia pacituoti: "the best thing about stash reduction is making room for new yarn!" Štai taip...

O čia dar viena nuoroda, po kurios ne tik paprasta mezgėja, bet ir, įtariu, ne viena siūlų parduotuvėlės savininkė pasijus turinti jų gerokai per mažai. Kaip jums patiktų štai tokios atsargos? O gal norite paskaityti pokalbį su šia Žiurkėne (o kaip kitaip ją pavadinti)?

Bet yra vienas geras dalykas: supratau, kad tokių atsargų aš tikrai nenoriu. Man ten jau visko per daug. Tad aš geriau toliau mažinsiu savo atsargas, kurių man pakaks ne vieneriems metams, bet kurias aš dar galiu aprėpti ir periodiškai išsitraukti visas į vieną kambarį ir peržiūrėti...

P.S. Nors vieną kitą kilogramą siūlų dar gal ir priimčiau dovanų, visgi siūlų turiu "nedaug" :D

Iš lagamino

Šis lagaminas tikrai ne mano namuose. Aš visus siūlus ir pradėtus darbus laikau dėžėse. Tačiau Vilniuje yra tokia parduotuvė "Mezgimo zona" (nustebčiau, jei apie ją kas dar nebūtų girdėjęs). O toje parduotuvėje yra toks lagaminas, į kurį norintys gali įdėti nereikalingus siūlus, o kas nors, kam jų mirtinai prisireikia (visokio plauko žiurkėnai), pasiima. Ir aš pasiėmiau vienus tokius keistus siūlus - liną su medvilne (teisybę pasakius, ne vienus pasiėmiau, tad lagaminą dar minėsiu ir ateityje). Keisti šie siūlai, net iš naujų lygiai nepamegsi. Jau numezgus liemenčę, teko ją visą išardyti. Mezginys labai išsitempė į apačia ir tapo per daug aptemptas. Tada uždėjau daugiau akių ir dar kartą numezgiau. Bet tuomet paaiškėjo, kad pečiai negražiai guli. Tuomet jau padėjau ir pamiršau aš šią liemenę. Pabodo permezginėti. O reikėjo tik vieno vakaro, kad užbaigčiau. Ir čia reikia dėkoti siūlų atsargų naikinimo akcijai. Kitaip tikriausiai nebūčiau prisiruošusi užbaigti dar ilgai. Tad štai naujausi "sunaikinti" 310 gramų. Dar truputis liko. Gal reikės kokią gėlę nusinerti...

2011 m. rugsėjo 12 d., pirmadienis

Pirmadienio progresas: siūlai, siūlai...

Prieš savaitę buvo išsiuvinėta štai tiek:


O dabar jau gerokai daugiau tuščių langų užpildyta:


Tiesa, vaizdas, įtariu, kiek keistokas. Paprastai taip siuvinėjimai atrodo, jeigu siuvinėjama daugeliu spalvų, kurių nenorima kas porą kryžiukų nutraukti. Tačiau paaiškinimas šių kabančių siūlų labai paprastas - pabodo mėtyti siūlus. Būtent taip... Dažnai siuvinėju ne namuose (grįžus namo tiesiog tam nebelieka laiko). O kai siuvinėji kur nors, neretai koks siūlas kitas ir pasilieka. Be to, kartais pamirštu žirkles ar dar kas atsitinka, kas sutrukdo siuvinėjimą (negali būti nieko bjauriau kaip negalėti siuvinėti, nes pamiršai žirkles, o laisvo laiko - kokia valanda. Manuoju atveju reikia tik siuvinėjimo, lankelio, adatos (bet ji juk kaba kurio nors siūlo gale) ir schemos (nors ir jos ne visuomet). Net jeigu pamirščiau žirkles, galėčiau baigusi motyvą siūlo galą palikti, o užbaigti ir nukirpti siūlgalį namuose. Jeigu pusė ornamento išsiuvinėta (dauguma jų yra simetriški), tuomet net į schemą nereikia žiūrėti. Tad šie galai - vienas matkelis siūlų. Iš viso iš pradžių galų buvo 27. Dabar jau keliais mažiau.

2011 m. rugsėjo 10 d., šeštadienis

Pasiruošimai šaltajam sezonui

Kaip ten bebūtų, artėja šaltasis metų periodas ir niekur nuo to nepasislėpsi. O ir nereikia slėptis. Žiemą aš labai mėgstu. Ypač tokią, kaip pernykštė, kai spaudžia šaltukas ir net Vilniuje balta. Tiesa, tuomet reikia šiltesnių rūbų. Pradėtų žieminių mezginių yra, reikia tik juos užbaigti. O vienam iš jų taip ir atsitiko. Rezultatas visiškai paprastas, bet šiltas, o tai svarbiausia.

Darbo prie šio megztinio buvo likę labai nedaug. Reikėjo tik nuardyti viršų iki kaklo apačios ir permegzti. Šį megztinį galėčiau pavadinti "tingėjau": tingėjau galvoti raštą, tingėjau prisiuvinėti rankoves (o reglano nenorėjau). Tad rankoves mezgiau pusiau reglaniškas, o viršuje jas mezgiau a la statytas. Bet siūlės čia nebuvo. Dar reikės patobulinti šį variantą, bet jis man patiko. Įtariu, ir toliau taip megsiu rankoves.

Užbaigti tetrūko vos beveik 70 gramų, o sumegztas visas puskilogramis. Paaiškėjo, kad atsargas naikinti kartais ne taip ir sudėtinga. Tiesiog reikia susirankioti beveik baigtus darbus. Ką gi, einu megzti ir skaityti toliau.

2011 m. rugsėjo 7 d., trečiadienis

80+ kilogramų atsargų

Galvojate, kad 80 kilogramų siūlų yra daug? Na, taip tikrai nėra. Tik kelios dėžės, dar kelios dėžutės, dar krepšys... Vienu žodžiu, viskas atrodo štai taip:


Šį savaitgalį buvo perkraustomos visos atsargos, atrinkti siūlai artimiausiems darbams. Kai juos užbaigsiu, turėtų kokios vienos dėžės nebelikti (labai tikiuosi). Na, gal bent kokią vieną kitą nedidelę dėželę galėsiu nuo jos nukelti. O tuomet vėl reikės atrinkinėti siūlus naujiems darbams. Tuomet ir vėl nufotografuosiu šį kalną. Visas procesas vadinamas siūlų tvarkymu, bet iš tiesų tiksliai žinau tik tai, kas yra poroje dėžių, kurios keliaus į mano balkoną ir kurių turinys bus verčiamas darbais. Kur ką sudėjau kitose, jau pati suabejočiau. Bet kadangi ištraukti visas atsargas ir jas dėlioti yra labai smagu, tai po mėnesio kito ir vėl smaginsiuos...

2011 m. rugsėjo 5 d., pirmadienis

Ir vėl pirmadienis

Ir vėl pirmadienis, ir vėl rodau, kiek per savaitę išsiuvinėjau. Man pačiai dažniausiai atrodo, kad darbas visai nepajudėjo. Vien pažvelgusi, kaip siuvinėjimas atrodė prieš savaitę darytoje nuotraukoje patikiu, kad visgi trikampiai juda. Tad nusprendžiau pirmadieniai įkelti abi nuotraukas: ir prieš savaitę buvusią, ir dabartinę. Kad pati nusiraminčiau, jog visi ne beviltiškai užstrigau, pabaiga kada nors bus.

Buvo:


Ir yra:

2011 m. rugsėjo 4 d., sekmadienis

Pasiruošimai rudeniui

Už lango jau kalendorinis ruduo. Tačiau jam ruoštis tikrai nereikia. Saulė dar pašildo. Ir šiaip dar labiau vasara kvepia, o ne tikru rudeniu. Tačiau bjaurusis ruduo būna tuomet, kai ima lyti (nors lietų tai aš mėgstu), atšąla, namuose nebesinori nieko daryti, o vien slėptis po pledu ir gerti karštą arbatą. Tuomet ir pravers mano naujausias pledas.


Rašto kaip ir nebuvo. Patys paprasčiausi kvadratėliai. Net ir spalvos buvo derinamos tiesiog kad susinaudotų siūlai. Galų liko tikrai labai mažai, gal kokie 30-40 gramų, tikrai ne daugiau. O sumezgiau 1010 gramus "Teksrenos" vilnos. Ne taip jau ir mažai.
Vieną pledą virbalais mezga mama. Visgi įtariu, kad reikės jai padėti. Pledas iš didelių juostų, kurių kiekviena turbūt svers kiek visas nertasis. O mamai, jį pamezgus, ima skaudėti pirštų sąnarius... Nors megzti jį malonu, nes numegzta dalis maloniai šildo kojas.

2011 m. rugsėjo 2 d., penktadienis

Tiesiog kojinės

Pamenat tą anekdotą apie daiktą, kuris stovi kampe ir smirda? Nežinau, kiek laiko reikėtų nešioti kojines ir jų neplauti, kad jos sugebėtų išlaikyti jų nešiotojo kojos pavidalą. Nebent numegzti kojines-šlepetes, kurios, būdamos pakankamai storos, beveik sėkmingai laikytų formą. Bet juk kojinės, kurioms sumegzti net 162 gramai siūlų, kitokios ir negali būti. Štai kaip šauniai jos moka stovėti.


O čia kiek įprastesnė kojinių būsena, jeigu jos nešildo kojų. Tiesa, namiškiai joms ir dar vieną funkciją sugalvojo: jos puikiai šluos ir blizgins parketą. Gi šiame melanže esama net dviejų spalvų "tiftiko", o vienas iš jų - netgi naujas (bet kadangi jis man nepatinka, tai kojinėms tiko).