2011 m. lapkričio 30 d., trečiadienis

Temariai arba siūlų naudojimas kitaip

Net ir į storąsias vilnones kojines ne visus siūlus įmanoma sumegzti. Dar lieka tokių, kurie niekam netinka, bet guli kamuoliukas ir gaila jį išmesti. O panaudoti irgi nėra kur. Tuomet viena iš išeičių - temariai. Paimi nebenaudojamų siūlų kamuoliuką, ant jo užvynioji antrą ir trečią panašų... O visa tai bereikia papuošti ir gimsta gražus žaisliukas, kurį galima kabinti ant didelės eglės (visgi sveria, maža nelabai išlaikytų; o gal?) ar tiesiog šiaip papuošti namus. Ir siūlų sunaudojama visai nemažai. Šiems dviems 68 gramus suvyniojau. Reikės iki švenčių ir dar kelis išsiuvinėti (kas dsar nežino, temariai yra siuvinėjami). Namus papuošiu arba dovanų turėsiu...

2011 m. lapkričio 29 d., antradienis

Mokausi siuvinėti kartu

Dalyvauti SAL'uose (kai keli žmonės siuvinėja tą patį vienu metu) nemoku. Tiesiog noriu siuvinėti pati, savo ritmu, esant tinkamai nuotaikai, o ne tada, kada reikia. Bet šį kartą nusprendžiau surizikuoti. Tiesiog forume buvo pasiūlyta siuvinėti nedidelį kalėdinį piešinuką. Surizikavau. Kaip suprantu, rezultatas bus eglė. Schemoje ji - žalia su raudonais papuošimais. O aš nusprendžiau paimti margą melsvą DMC 4020, o puošti ją baltai. Rezultatas atrodo gražiai, tik gana šviesus, tad dedu tą nuotrauką, kurioje bent kažkas matosi. Tiesa, nežinau, kas sukūrė šią schemą. Tikiuosi, kad kai jau baigsim, apie tai mums praneš.

2011 m. lapkričio 28 d., pirmadienis

Pirmadienis?

Vos nepražiopsojau pirmadienio... Akivaizdu, kad namie sėdžiu jau per ilgai. Užtat įvairių darbų pasidarau. Kai kurių dar negaliu rodyti, bet dar turėsiu ką parodyti. O šiandien vėl pirmadienis, tad traukiu savo sodą į dienos šviesą. Baigiau dar vieną dalį. Liko paskutinė - didžiausia. Bet jau pradedu galvoti apie artėjančią problemą: namie neturiu jokio audinio, kuris tiktų šios piniginės-siūlinės pamušalui. O taip norisi ją užbaigti. Gresia vaikščiojimas po parduotuves ir medžiagų medžioklė. Vienintelis klausimas, kur geriau eiti: prie Kalvarijų turgaus ir į "Ibrahim"'ą ar į "dolerines"? O gal kas matėte kokią gražią gėlėtą medvilnę, išmargintą smulkiais žiedais? Būsiu dėkinga už patarimus.

2011 m. lapkričio 27 d., sekmadienis

Liemenė ar monstras?

Kartais mano mezginių svoriai mane pačią nustebina. Kad ir ši liemenė, sverianti "tik" 762 gramus. Numegzta iš įvairiausių ardytų megztinių. Pavyzdžiui vienas rudas kažkada mamos jaunystėje buvo jojimo megztinis. Vėliau ne vienerius metus ne tik mama, bet ir aš jį vilkdavausi darbuodamasi sodyboje. Bet rankogaliai visai susitrynė, tad šis vilnonis megztinis buvo išardytas. Šviesus pilkasis siūlas - dėdės seniai seniai nebenešiojamas buriavimo megztinis. Aš jį ardžiau gerokai sukandėjusį, tad ten mazgas ant mazgo, o ant to mazgo - dar vienas. Na, jūs jau įsivaizduojate, koks čia mezginys ir kokie siūlai :D Blogosios mezginio pusės nerodysiu, bet kad įsivaizduotumėte apibūdinsiu taip: jeigu prie kiekvieno siūlgalio pridėčiau dar po vieną, galėčiau tą pusę paversti gerąja ir turėčiau megztą "kailinę" liemenę. Bet ji labai šilta, tad pravers sodyboje rudenį ar pavasarį, kol kambariai apšils užkurus pečių. O ir namie bus labai tinkamas prieš prasidedant šildymo sezonui arba jam pasibaigus. Bet gana kalbų, štai ir tas mezginys (nieko ypatinga, bet maloniai šildo).



Beje, su džiaugsmu pranešu, kad mano siūlų atsargos jau sumažintos kiek daugiau nei 5 kilogramais (gerai jau, yra ir kiek naujų siūlų, bet ateis gruodžio 1 ir jų imsiuos).

Ką siuvinėsime kitais metais?


Jau galvojote, ką siuvinėsite kitais metais? Mano planai kaip ir aiškėja. Rimtų planų nekursiu. Po truputį baiginėsiu pradėtus darbus, mokysiuos siuvinėti auksu ir... mokysiuos siuvinėti. Tiesiog taip paprastai. Sharon B jau ne pirmą kartą savo puslapyje organizuos žaidimą, koduotai vadinamą TAST 2012 (Take a Stitch Tuesday 2012). Lietuviškai šį žaidimą galėtume pavadinti "Po dygsnį kas antradienį". Jeigu būtume sąžiningi, tai tie dygsniai bus pirmadieniniai. Kadangi autorė gyvena Australijoje, tai ten antradienio rytas išaus mūsų pirmadienio vakarą. Šis žaidimas mane patraukė savo galimybėmis išbandyti įvairius dygsnius. Gal vieną tik išsiuvinėsiu keliais įmanomais būdais, pažaisiu spalvomis ir deriniais. Iš kito gal ir kokį paveiksliuką sudėliosiu. Bet kuriuo atveju, tai bus smagus iššūkis. Gal dar kas iš lietuvių prisijungs?
Tiesa, šis žaidimas nėra įpareigojantis kiekvienam antradieniui. Jeigu kuris dygsnis nėra įdomus, nepatinka ar tiesiog išvažiavot atostogų, tai galėsite jį praleisti (arba išsiuvinėti vėliau).

2011 m. lapkričio 26 d., šeštadienis

Priešpaskutinis

Na ką, jau artėju prie pabaigos. Kitą šeštadienį bus paskutinis šilku siuvinėtas ornamentas. O šiandien - šis gražus žiedas.


Ir visas sampleris.

2011 m. lapkričio 23 d., trečiadienis

Viščiukų skaičiavimas

Viščiukus skaičiuoja rudenį. O artėjant gruodžio 1 aš rankioju įvairius mezginius bei nėrinius, slepiu galus, fotografuoju ir sveriu, nes artėja mūsų žaidimo pabaigos diena. Tiesa, mano asmeninis žaidimas tęsis toliau. Reikia gi vietos namuose padaryti, nes ir siūlai, ir knygos nebetelpa. Tad apmažinsiu siūlų, kad turėčiau kur dėti knygas (ir naujus siūlus :D ). Šiandien truputis naujų mezginių ir vienas senas senas nėrinys. Na, ne visiškai senas, siūlų mažinimo metu nunertas.

Pirmiausiai - riešinės. Senokai jau jas mezgiau. Atsargos sumažėjo iki kritinio skaičiaus, kad tuoj nebeturėsiu dovanų, jeigu netyčia prireiktų. Riešinėms siūlų turiu daug. Pirmiausiai tai latviška vilna, kurios "Mezgimo zonoje" spėjau prisigriebti įvairiausių spalvų (nors kai kurių spalvų ir pamatyti nespėjau, taip greitai išnyko :D). Bet toje pinigines iš kišenių traukiančioje parduotuvėje (Sonata, tikrai juokauju, ką be tavęs darytumėm) yra ir kitokių riešinėms puikiai tinkančių siūlų, pavyzdžiui portugališka merino vilna "Rosarios", iš kurios vieno matkelio ne tik nusimezgi riešines, bet dar ir kitoms lieka. Šį kartą sumezgiau 38 gramus. Paklausite, iš kur žinau, juk dar ir karoliukus įmezgiau. Na, tai labai paprasta. Aš gi svėriau ne sumegztus, o likusius siūlus.


Antrasis mezginys - pirštinės. Raštuotos, šiltos. Raštą radau mezgėjų rojuje "Ravelry". Labai mielas klasikinis raštas, tinkantis prie visko. Labai patiko pats piršto mezgimo būdas (nors pirštinės kiek keistokai, neįprastai atrodo). Įtariu, kad ir dar kartą megsiu jas. Bus kam nors graži dovana. Tik kiek keisiu piršto vietą. Čia jis tiksliai šone ir dėl tos priežasties šone esanti tiesi ruda linija atsiduria ne ten, kur turėtų būti. Bet tai labai paprastai ištaisoma. Tiesiog kitą kartą pirštą pastumsiu per porą akių link delno. O šioms pirštinėms sunaudojau 82 gramus "Vernito" vilnos atsargų. Ir dar liko, tad galvoju, ką dar megzti: pirštines, kepurę, o gal kokį kaklą?


Dar vienas darbas - nerta servetėlė. Iš tiesų ji buvo nunerta drauge su kitomis, jau seniai rodytomis. Tik šią tuo metu "pamečiau" ir atradau po kelių mėnesių. Pasitaiko... Tad užsiuvau, pasvėriau ir padėjau prie kitų. Mano siūlų atsargos sumažintos dar 39 gramais. Šį kartą - lietuviško lino.


Ir visas šios dienos laimikis - 159 gramai. Neblogai...

Laukite tęsinio...

2011 m. lapkričio 22 d., antradienis

Paskaita BPM II. Dar truputis vaizdų

Kai šiandien ryte dėjau pranešimą apie Bažnytinio paveldo muziejuje ketvirtadienį būsiančią paskaitą, tiesiog įkėliau šį rytą pašte rastą laišką-kvietimą su pranešimu spaudai. O dabar gavau dar keletą vaizdų (visos nuotraukos yra muziejaus nuosavybė, man leista jas čia parodyti), kurie gal sudomins ir paragins atvykti į paskaitą arba kitu metu bent trumpam (trumpam?) užsukti į muziejų pasižiūrėti jų turimų siuvinėjimų.
Pirmiausiai dar viena pranešėjo diak. Mozės Mitkevičiaus nuotrauka. Joje dalmatika matosi kiek geriau (nors dar geriau ją būtų galima apžiūrėti muziejuje). Ryte rašiau, kad būtų smagu, jeigu tokie grožiai būtų dažniau naudojami liturgijoje. Bet dabar pagalvojau, kad gal ir nebūtų geriau. Jeigu būčiau per toli ir negalėčiau įžiūrėti grožių, nervinčiausi ir galvočiau, kaip juos apžiūrėti. O jeigu būčiau pakankamai arti, mano mintys irgi būtų ne ten, kur turėtų būti :D


O štai ir dar viena dalmatika. Įtariu, kad irgi kokio XVIII a. Ir labai dailiai siuvinėta.


Ši kapa man įdomi dėl jos gamintojų praktiškumo. Net ir puošnų rūbą siudami, meistrai taupė medžiagas. Be abejo, šilko aksomas (įtariu, kad čia jis) - brangus daiktas. Bet net ir karpydami bei dėliodami audinį, meistrai stengėsi, kad dalys būtų sudėtos simetriškai. Sutikite, iškirpus pusapskritę detalę, liktų labai daug atraižų.
Labai mielas Evangelistas Lukas, prisėdęs ant debesėlio, jeigu neklystu, yra išsiuvinėtas ant arnoto.


Retokai užeinu į muziejų, tad nors motyvus ir pamenu, galiu klysti, kur jie buvo panaudoti. Juk trumpam užsukęs pasižiūrėti naujų eksponatų, gali ilgai užtrukti besigrožėdamas štai tokiais siuvinėjimais (o taip pat įvairiais siuvinėjimais auksu, vienais už kitus puošnesniais ornamentais ir pan.).


Nors nuotraukos niekad neatskleidžia šių siuvinėjimų grožio. Net tuomet, kai gali juos išsididinti, kad įžiūrėtum dygsnelius, tik gyvai gali suvokti tikruosius dydžius (o gal smulkumą), tikrąjį kruopšnumą ir patvarumą.

P. S. Muziejuje šiuo metu vyksta auksakalystės paroda. Jos dar nemačiau, bet tikiu, kad ten irgi iškelta į dienos šviesą daugybė nuostabių dalykų.

Paskaita Bažnytinio paveldo muziejuje

Įdedu Bažnytinio paveldo muziejaus informaciją. Gal kam bus įdomu.



PRANEŠIMAS SPAUDAI
2011 m. lapkričio 21 d.

Ką simbolizuoja dvasininkų liturginiai drabužiai?

Lapkričio 24 d., ketvirtadienį, 18 val. Bažnytinio paveldo muziejuje diakonas Mozė Mitkevičius pasakos apie dvasininkų liturginius drabužius, paaiškins, kuo skiriasi diakono, kunigo, vyskupo liturginis rūbas, kokia šių drabužių pavadinimų reikšmė, jų kilmė, raida bei puošybos prasmė. Paskaitos metu diakonas demonstruos liturginius drabužius: nuo baltos kuklios albos iki spalvingos puošnios kapos – kiekvienas rūbas ir jo dėvėjimo eiliškumas turi senas, iškalbingas simbolines prasmes, kurios bus atskleistos paskaitos klausytojams.

Peržengę bažnyčios slenkstį, net jei esame viso labo smalsūs lankytojai, suvokiame, jog patekome į kitokią, nei ką tik buvome, erdvę. Sienos, skliautai, vitražai, altorius ir visa, ką regime bažnyčioje, yra persmelkta sakralumo, priverčiančio pagarbiai nutilti ir mėgautis šventumo dvelksmu. Suskambus šv. Mišių varpeliui, aidint vargonų muzikai, išvystame patarnautojų lydimą iškilmingai apsirengusį dvasininką... Vargu ar kiekvienas net ir praktikuojantis tikintysis žino, kodėl diakonas prie altoriaus pasirodo per kairį petį permesta stula, kodėl kunigo arnotas vieną dieną raudonos spalvos, o kitą – žalios, baltos arba violetinės, kodėl vyskupas dėvi mitrą ir palijų. Ką reiškia šie drabužių vardai, kur ir kada jie pasirodo pirmą kartą?

Liturginių drabužių forma ir puošyba siejasi su ypatinga, gana įvairiai interpretuojama simbolika. Dvasininkų apranga siūdinta iš brangių audinių: šilko, aksomo, altembaso, brokato, damasto, taip pat ploniausios vilnos ar drobės. Dažnai rūbai buvo dabinami nėriniais, aplikacijomis, siuvinėjami šilku, auksu ir sidabru. Bažnytinio paveldo muziejuje saugomas didžiulis liturginių drabužių lobynas, todėl prieš paskaitą siūloma apžiūrėti muziejuje eksponuojamus vertingiausius Lietuvos liturginės tekstilės pavyzdžius, susipažinti su jų įvairove, stilių, formų, puošybos kaita ir pasiruošti aktyviam dalyvavimui Mozės Mitkevičiaus paskaitoje.

Iliustracijoje – diakonas Mozė Mitkevičius, liturginių apeigų metu dėvintis XVIII a. dalmatiką.

Įėjimas – 5 Lt, studentams – nemokamai.

Asmuo kontaktams: dr. Sigita Maslauskaitė, tel. (8 5) 262 7025, (8 5) 269 7800, el. paštas: sigita.maslauskaite@bpmuziejus.lt

P. S. Jeigu neklystu, nuotraukoje matoma dalmatika šiuo metu eksponuojama zakristijoje (įėjus į pagrindinę muziejaus erdvę, ji būtų altoriaus kairėje). Dar labai tekstilės pavyzdžių (ir siuvinėtų) esama "ant viškų" - vargonų balkone.
P. P. S. Galėtų ir dažniau kunigai ištraukti šiuos turtus ir naudoti juos pagal paskirtį (nors esantys muziejuje irgi naudingi, galima prikišti nosį prie stiklo ir apžiūrėti).

Krepšys lapei (laukiantis vasaros)

Gulėjo ant stalo lino keli kamuoliukai. Gulėjo. Gulėjo... Galiausiai vieną vakarą (buvo jau po vidurnakčio), kai vis dar nemiegojau, pasiėmiau vąšelį ir pradėjau nerti. Teoriškai šis krepšelis turėjo būti visai kitoks, su dviem rankenomis. Jau buvau sugalvojusi, kaip puošiujo viršų. Tik rezultatas nusinėrė kiek kitoks.


Ilgą rankeną padariau tik vieną. Vietoj antrosios - trumpas nertas dirželis ir gėlytė, tarp kurių persineria rankena.


Žinau, nuotraukos labai nekokios. Tik aš vis dar neišeinu iš namų (ėjimą pas gydytoją, kai tave nuveža ir parveža juk nevadinsim buvimu lauke). Tokiomis apsiniaukusiomis dienomis tikriausiai protingiausia būtų išvis nieko nefotografuoti. Tik kad artėja ta lemiama gruodžio 1, iki kurios žiurkėnės mažins savo atsargas. Tad reikia nufotografuoti ir suskaičiuoti, kas padaryta. Kažin, o gal netyčia visgi pavyks pasiekti 5 kilogramus? Vien šis krepšys 180 gramų svėrė.

2011 m. lapkričio 21 d., pirmadienis

Viena dalis baigta

Praėjusią savaitę išsiuvinėjau ganėtinai daug. O šią užsiėmiau kitais darbais, tad tik baigiau vieną dalį. Tik ją ir nufotografavau. Viršutinė dalis baigta. Dabar tikriausiai siuvinėsiu apatinę, o po to jau vidury. Prie jo reikės ilgiau pasėdėti. Tiesa, vis dar žiūriu į skirtingą gėlių mėlynumą ir galvoju: ardyti ir siuvinėti iš naujo? O gal palikti ir taip pagerbti savo žioplumą? Tuo labiau, kad kiekvieną kartą pasižiūrėjus kyla juokas iš šito absurdiškumo. Įtariu, svarstysiu ilgiau nei užtruktų išsiuvinėti iš naujo. O kaip jūs darytumėt? Ardytumėt ar paliktumėt?

2011 m. lapkričio 19 d., šeštadienis

Šilkai

Kadangi sergu, tai guliu pusiau išsitiesusi ant sofos (sėdėti negaliu, deja) ir siuvinėju. Gaila, siūti negaliu, nes tikrai dar kelis triušius būčiau pasiuvusi (primenu, kad negaliu sėdėti, o tuo labiau minti siuvimo mašinospedalą, o rankomis siūti tingiu). Taigi, veikti tikrai turiu ką ir visai pamiršau, kad jau šeštadienis. Visos dienos tapo vienodos. Tad vos nepamiršau įdėti dar vieną samplerio motyvą.


O taip atrodo visas sampleris.


P.S. Na, kai jau pradėsiu kelti aukso motyvus, nebekankinsiu jūsų, dėsiu iš karto po kelias nuotraukas. Kitaip aš ir dėžutę spėsiu pasigaminti (taip, taip, aš jau sumokėjau pirmą įmoką ir laukiu pamokų pradžios), o šio samplerio dar nebūsiu baigusi rodyti.

2011 m. lapkričio 17 d., ketvirtadienis

357 (!) gramai kojinių

Įsivaizduojate, kad rodysiu dvi ar tris kojinių poras? Norėtumėt. Viena. Ir nė gramu mažiau. Kai numezgiau kojines broliui, mama sugalvojo, kad jai reikia kojinių, kurias galėtų dėvėti ant kitų vilnonių kojinių sodyboje. Tokios labai praverčia sodyboje pavasarį ar rudenį, kol iškurename pečių ir įšyla kambariai. Tad išsitraukiau 5 numerio virbalus ir numezgiau kojines. Ir sumezgiau "tik" 357 gramus. Atsargos visai neblogai mažėja, man patinka.

2011 m. lapkričio 14 d., pirmadienis

Beveik milžino žingsniais...

Šį kartą mano progresas yra ganėtinai žymus. Na, kai organizmas kiek pristabdo, nes jam pabosta beprotiškas lėkimas, tada juda rankdarbiai. Siuvinėju ir siuvinėju žiedus, šakeles. Beje, galima atskirai pakalbėti apie pastarąsias. Žalio siūlo turėjau ne tiek ir mažai. Ketinau išsiuvinėti juo viską. Ne tiek daug ir liko. Tačiau siūlo visgi nepakako. Atrodytų, kad kas gi čia tokio. Bet juokingiausia yra tai, kad kai pritrūkau, o į parduotuvę nueiti negalėjau, man pagelbėti pasisiūlė Vaida. Bet siūlo visvien pritrūko. Na, kada nors nueisiu į parduotuvę ir nusipirksiu to nelemto siūlo (tikiuosi, kad jis kaip tyčia nebus išpirktas).


Atskira istorija susijusi ir su rugiagėlėmis. Pasižiūrėkite į jas iš arčiau. Neįsivaizduoju, kodėl spalvos skiriasi ir kodėl seniau siuvinėjau ryškesnėmis. Šio siuvinėjimo aplanke tokių spalvų net nėra. O tikrosios yra blyškios. Galvojau ardyti ir išsiuvinėti išnaujo. Bet po to pagalvojau, kad tegul tai bus mano indėlis. Jeigu kas klaustų, čia taip turėjo būti...

2011 m. lapkričio 13 d., sekmadienis

Ponas Triušis

- Triušis! - tarė sau Pūkuotukas. - Mėgstu pašnekėt su Triušiu. Jis kalba apie protingus dalykus. Ir nesako ilgų nesuprantamų žodžių kaip Pelėda. Jis kalba trumpais žodžiais, pavyzdžiui: "Gal nori valgyt?" - arba: "Vaišinkis, Pūkuotuk!" - Aišku, reikia eiti pas Triušį.

Ir tada jis sugalvojo dar vieną posmą:

Pašnekovas triušis mielas,
Atidus.
Savo svečiui visą sielą
Atiduos.
Triušio šnekos man patinka.
Ypač posakis: "Vaišinkis"
Pūkuotuko ausiai tinka
Kaip medus.

(Milne A.A. Pūkuotuko pasaulis. - Garnelis, 1999, p. 204-205)

Šį kartą ne Pūkuotukas eis pas Triušį. Pasipuošęs Triušis eis sveikinti nedidelio berniuko su gimtadieniu. Net kaklaraištį ta proga pasirišo.

Tikiu, kad šis tikrai nebus paskutinis. Gal ir dar daugiau gyvūnų iš Tildos knygų pasiūsiu. Kada nors. Lietuviško lino atraižų namuose labai daug, tad reikia jų kiekį mažinti. Tik gal kitą kartą taip nerizikuosiu ir priedus apžiūrėsiu iš anksto. Tikriausiai ne kiekvieną kartą taip sėkmingai tarp savo atsargų rasiu derantį kaklaraištį.

P.S. Bet kaip sunku kaklaraištį kitam užrišti. Kai sugalvoju kokį šalikėlį tokiu mazgu užsirišti, negalvodama sumazgau. Bet kai triušiui reikėjo, gerokai privargau.

2011 m. lapkričio 12 d., šeštadienis

Naujas žiedas

Šios savaitės naujasis motyvas - štai tokia gėlė. Man ji usnį primena. Teoriškai gal ir galėtų ji būti. Nors sudėtinga ką nors spręsti, kai motyvai tokie stilizuoti.


Ir tradiciškai visas vaizdas:

2011 m. lapkričio 10 d., ketvirtadienis

Naujus siūlus irgi reikia sumegzti...

Šį pusmetį siūlų pirkau tikrai nedaug. Na, dar virš puskilogramio gavau. Dalis iš jų laukia gruodžio 1, kai baigsis žaidimas forume ir jų imsiuos. Bet kartais taip norisi išbandyti, o dar spalva miela, tad ir sumezgu. Taip buvo ir su šia nuostabia dangaus mėlynumo merino vilna (BC Garn Lucca; sumegzta 200 gramų, be jokių likučių). Tiesa, kai mezgiau šį kaklą, mane buvo sučiupęs virusas. Tad toks mezginys buvo tiesiog tobulas: sėdi, mezgi ir apie nieką negalvoji. Gi nieko neveikti labai sudėtinga...

Tiesa, šio kaklo dar nenešiojau, jis laukia šaltesnių orų. Tad ir fotografuoti ilgai neprisiruošiau. O kol išsitrauksiu žieminę striukę, dar gal ir kepurę naują reikėtų prie šio kaklo nusimegzti.

2011 m. lapkričio 7 d., pirmadienis

Pirmadienio naujienos

Šį pirmadienį pradedu rodyti naują darbą. Na, ne pradedu, o vėl išsitraukiu. Pradėtas šis siuvinėjimas buvo prieš kelerius metus. Gal visgi laikas jį užbaigti? Prieš vėl išsitraukdama turėjau štai tiek:

Praėjusią savaitę ne tiek jau daug siuvinėjau, bet juda šis darbas ganėtinai greitai. Dabar galvoju, ar pirmiausiai užbaigti šią dalį, ar žaliais siūlais išsiuvinėti visus kontūrus. Dar ir pati nežinau. Bet po savaitės matysim...


P. S. Tik ar nebūtų logiškiau dabar ne žiedus, o ką nors kalėdinio ar bent jau rudeninio siuvinėti?

2011 m. lapkričio 6 d., sekmadienis

Ar tai vis dar kojinės?

Beveik visus metus (išskyrus labai karštas vasaros dienas) namuose mes avime tik rankų darbo šlepetėmis. Vienos jų yra siuvamos mašina iš senų džinsų, paltinių audinių ir šiaip visokių storų likučių, sunešiotų rūbų. Tokios daug vietos neužima, jas galima lengvai išplauti, daugiau pasiuvus būna ką svečiams duoti. Bet mano broliui tokios netinka. Jam reikia vilnonių kojinių, jeigu jas taip dar galima pavadinti. Įsivaizduokite žmogų, avintį 46 dydžio batus, kuriam kojinės pradedamos megzti taip: paimame 4-5 numerio virbalus, ant keturių virbalų užmetame po 10 akių... Būtent, viso reikia tik 40 akių. Bandau prisiminti, kiek akių reikėdavo, kai megzdavau vaikiškas kojines. Kiek pamenu, skaičiai buvo panašūs. Paguldytos ramiai tos kojinės bando elgtis padoriai.


Bet kai niekas nemato... Tada galima atsistoti, pasimindyti.


O jeigu tai nepadeda, tai ir ragus suremti.


Prisižiūrėjus tokių žaidimų paaiškėjo, kad tikrai ne vaikai kalti, jeigu kartais sugalvoja pasimindyti. Verčiau patikrinkite, kokias kojines jie dėvi. Gal jų charakteris - kaip šių manųjų.

P.S. Šios kojinės sugeba išlaikyti pusiausvyrą net ir neprilaikomos. O kaip kitaip, kai jos yra be galo storos, beveik batai. O sumezgiau joms 245 gramus visokių likučių, ardytų siūlų ir kitokių galų, kurie tik kojinėms ir begali būti naudojami.

2011 m. lapkričio 5 d., šeštadienis

Auksas vis artėja

Su kiekvienu šeštadieniu artėja ta diena, kai jau imsiuosi aukso. Šilku siuvinėjamų ornamentų vis mažėja. Po šiandienos žvaigždės beliks tik keturi. Panašu, kad gruodį šeštadieniai blizgės.
Šios savaitės žvaigždė štai tokia:

O bendras vaizdas atrodo štai taip:


P. S. Šiandien buvau ekskursijoje Bažnytinio paveldo muziejuje. Ten sužinojau, kad lapkričio 24 dieną bus paskaitai, kuri galėtų būti įdomi blogo skaitytojams, o ypač šio samplerio palaikymo komandai. Aš būtinai pasistengsiu galėti ateiti pasiklausyti.
Tai štai: Mozė Mitkevičius jau minėtą lapkričio 24 dieną muziejuje skaitys paskaitą "Liturginiai drabužiai: istorija, funkcija, simbolika". Bilieto kaina 5 litai, o studentams - nemokamai. Kai tik muziejus atsiųs šios paskaitos anonsą, apie jį parašysiu įrašą.
O jeigu dar nebuvote šiame muziejuje arba buvote senokai, tai siūlau ateiti anksčiau. Jie pakeitė liturginių drabužių ekspoziciją. Kai kurie, seniau buvę paslėpti už stiklo, dabar yra suguldyti stalčiuose, tad juos daug patogiau apžiūrėti. Vitrinose už stiklo eksponuojama dar nematytų nuostabaus siuvinėjimo darbų.

2011 m. lapkričio 1 d., antradienis

Kojinės

Jeigu kas nors papasakotų istoriją, kuri mus ištiko šį savaitgalį, nepatikėčiau. Nespėjo mano brolis penktadienį išvažiuoti ir mano kompiuteris pasakė: "eik tu į visas keturias puses, o man ilgasis savaitgalis, neveiksiu". Brolis leido savuoju pasinaudoti. Na, galvojau, gerai, padarysiu darbus su jo stacionariu kompiuteriu (manasis - nešiojamas). Bet taip ir nesugalvojau, kaip jį įjungti. Kai pagaliau grįžo brolis, jis pasakė: "taigi ten mygtukas yra. O tu niekad jo nejungei?" Taigi, yra ten nupieštas mygtukas, bet jis plokštumoje, kurioje aš taip ir nesupratau, ką reikėtų spausti. Yra dar brolio nešiojamas kompiuteris, kurį jis iš manęs paveldėjo, bet tas jau beveik iškeliavęs į pensiją - tinka knygą paskaityti, filmą pažiūrėti, bet tik ne kokias nuotraukas tvarkyti ar šiaip rimtesnius darbus. Vienu žodžiu, mano darbams teko laukti, kol brolis grįš namo.
Bet nuotykiai tuo nepasibaigė. Grįžęs namo brolis pirmiausiai bandė jungti savo kompiuterį ir... nebeįsijungė. Pradinė diagnozė: kompiuteris užsimanė naujos motininės plokštės. Tą patį penktadienį, kaip paaiškėjo, mūsų abiejų kompiuteriai atsisakė dirbti. Visa laimė, kad bent manąjį šiaip taip reanimavo (iki čia priskaitę jau turėtumėte pradėti galvoti, kuriuos dokumentus reikia skubiai įsirašyti, pasidaryti atsargines kopijas; bet juk iš svetimų klaidų nesimokom...). Bent jau duomenų nepraradau. Tiesa, USB jis neskaito, skype neveikia. Visa laimė, kad pasisekė išorinį diską prijungti. Tad ryt su juo bus elgiamasi žiauriai - nenori veikti, tai bus suformatuotas. O aš skubu įdėti kelias jau senokai numegztų kojinių nuotraukas. Neaišku, kada vėl turėsiu kompiuterį. Teks savuoju dalintis su broliu, kuriam darbui reikia ne tik visiško pensininko. Darbo dienų vakarais tikriausiai jau nebesėsiu prie jo.
Viena pora numegzta iš kilmingų siūlų, seniai laukusių savo eilės - gryna šimtaprocentinė merino vilna. O ką, kojinės ir tokios gali būti. Kartais taip smagu pabūti nepraktiškai. O štai apie fotogeniškumą šių kojinių aš patylėsiu. Nesiteikė jos normalios kojinių formos išlaikyti. Bet ant kojos maloniai guli, tad atleisiu joms šią ydą.


Štai kitos kojinės daug panašesnės į kojines. O siūlai? Ką aš žinau, kažkokie kojinėms skirti. Bet čia ne tie margi, kurie parduotuvėse parduodami, o tokie, kurių gyvenime jau paskutinis etapas atėjo - į kojines, o po to į šiukšlyną. Be abejo, tame tarpe dar panešiosiu. Bet daugiau šie siūlai nebebus permezgami.


Beje, kas keisčiausia, tiek vienos, tiek kitos kojinės svėrė po 91 gramą. Tad sumegzti 182 gramai. Su džiaugsmu mažinu atsargas toliau. Dabar bus eilė pasirodyti broliui skirtoms kojinėms-šlepetėms. Štai jų pora jau virš dviejų šimtų gramų svers. Bet tai bus tada, kai atgausiu paauklėtą kompiuterį.