2013 m. birželio 10 d., pirmadienis

Pagiriamasis žodis "Clover" vąšeliams


           Taip jau nutiko, kad iš „Kasiūlų“ parduotuvės sulaukiau pasiūlymo išbandyti jų atsivežtus naujus japoniškus „Clover“ firmos vąšelius. Gerai jau, prisiprašiau, jų facebook‘o puslapyje pasiūliusi, kad galėtų brangesnes prekes duoti išbandyti tam tikrais rankdarbiais užsiimantiems žmonėms, kurie parašytų savo įspūdžius. Tai, kad dėl kokių nors priemonių svaigsta dalis pasaulio, nebūtinai yra rimtas argumentas – dalis priemonių gali būti tiesiog mados reikalas. Tai štai, sulaukiau pasiūlymo ir pradėjau galvoti, kokie galėtų būti reikalavimai, pagal kuriuos galėčiau žiūrėti į dovanoto vąšelio „dantis“. Kadangi vertinimo kriterijų atsirado, su pasiūlymu mielai sutikau.
Jeigu neturite laiko ar tiesiog tingite skaityti mano įspūdžius, štai jums santrauka: pirmasis įspūdis – ir kaip aš su juo nersiu? Įspūdžiai po savaitės – ir kaip aš su senaisiais vąšeliais nersiu?
O dabar apie viską nuo pradžių:
Praėjusį pirmadienį nuėjau į parduotuvę išsirinkti vąšelį (jau buvau nusprendusi, kad man reikia gana plono – 1,25 mm storio, kad galėčiau išbandyti dalykus, kurie nebūtų tokie aktualūs, jei vąšelis būtų storesnis).


Gitana iš Vilniaus parduotuvės buvo liudininkė – pirmoji reakcija išėmus vąšelį iš įpakavimo buvo tokia: ir kaip man su juo reikės nerti, negi bus patogu? Pakraipėm abi galvas ir tiek. Bet eksperimentas turėjo būti atliekamas namuose. Pagrindiniai keliami reikalavimai buvo šie:
- vąšelis turi gerai užkabinti du nesuktus plonus lininius siūlus (suktas siūlas, kaip žinia, daug geriau užsikabina)
- vąšelis neturi draskyti piršto (kam yra tekę gydyti plonu vąšeliu kruvinai perrėžtą pirštą, žino, apie ką aš, o kitiems linkiu to ir nepatirti – menkas malonumas)
- vąšelis turi būti malonus rankai (žinau, čia labai asmeninis dalykas, bet būna tokių vąšelių, kurie tiesiog nelimpa prie rankos, tad tikėjausi, kad šis bus tiesiog kaip kiti – nieko daugiau nesitikėjau)

           Tad į dvikovą stojo du to paties storio vąšeliai: „Clover“ ir anonimas (deja, firma nesiteikė įsiamžinti, užrašytas tik vąšelio storis).


           Iš pirmo žvilgsnio jie atrodė vienodi (bent jau pats kabliukas).


           Visgi reikėtų pripažinti, kad japoniškojo numeris daug aiškiau užrašytas, krūvoje būtų daug lengviau jį susirasti nei peržiūrinėjant visų metalinių numerius.


           Be to, ko vertas dangtelis. Gal storiems vąšeliams jis ir nereikalingas, bet ploniems – nepamainomas daiktas. Juk būtų visai nemalonu, jeigu nėrinys, įmestas į medžiaginę rankinę išlįs, o jeigu labai nepasiseks, tai net ir odinėje skylę paliks.


           Visgi yra vienas „bet“ – aš dar nesugalvojau, kaip dangtelio nepamesti neriant. Žinoma, paprasčiausia jį tvarkingai pasidėti ant stalo. Bet jeigu esi ne namuose? Ypač vasaros metu aš neriu traukiniuose, sodyboje tiek viduje, tiek ir lauke, dar kartais prie gydytojos kabineto ar šiaip ko laukdama. Yra dangtelio apačioje kažkokia skylutė, bet ant kaklo gi aš jo nekabinsiu? Taip ir nesuprantu, ar čia aš kažką pražiopsojau, ar japonai kažko neapgalvojo. O gal viskas daug paprasčiau? Tiesiog reikia nusipirkti kokio nors gražaus audinio (net nereikia pirkti, namuose jau susikaupė atsargos) ir pasisiūti gražų dėklą nėriniui. Tuomet galėčiau dangtelį paprasčiausiai įmesti, kai jo nereikės.


           O dabar apie patį eksperimento procesą. Jau iš vakaro buvau pradėjusi nerti turėtu anoniminiu 1,25 mm storio vąšeliu takelio kraštą iš lininių siūlų, kurie buvo skirti eksperimentui. Nėrėsi beveik gerai: sodyboje beknisdama žemę sugebėjau nusiplėšti didžiojo piršto odelę palei nagą, tad neriant kiek skaudėjo. Jeigu ne šie bandymai, būčiau nėrimą kuriam laikui atidėjusi. Tad tą vakarą nunėriau štai tiek (ir daugiau procesas nepajudėjo iki šiol).


           Žaizda ir kitą vakarą dar nebuvo užgijusi, tad ėjau namo ir galvojau apie laukiančias linksmybes: rankai nepatogų vąšelį (keista, kad juos taip giria, nes pirmasis įspūdis nepasirodė labai malonus) ir skaudantį pirštą. Vakaras turėjo būti smagus...
           Pirmieji įspūdžiai pradėjus nerti nustebino: vąšelis visai normalus – paėmus siūlą, jis ir rankoje daug patogiau laikosi, ir keistumo nesijaučia (kad piršto neerzina, neskauda, supratau tik baigusi nerti). Tad pirmoji išvada buvo akivaizdi: „Clover“‘io vąšelius būtina bandyti tik su siūlu, prisėdus bent kelias minutes panerti.
           Šie vąšeliai yra kiek įnoringi: norint greičiau išmokti juos taisyklingai laikyti, patartina iš pradžių naudoti kelis nesuktus siūliukus. Iš pradžių jį tikriausiai laikiau ne visai tinkamu kampu, nes retkarčiais vieną iš dviejų siūlų palikdavau. Bet po kokios valandos ši problema nebekildavo. Kas žino, gal šių vąšelių viena iš nutylimų paskirčių ir yra išmokyti žmogų juos taisyklingai laikyti (nors vienas protingas žmogus man sakė, kad vąšelį reikėtų laikyti ne kaip parkerį, bet iš viršaus; pabandžiau, nepatiko, nebebandysiu). O gal taisyklingas laikymas ir garantuoja gerą nėrimą ir šie dalykai susiję?
           Kiek nustebino tai, kad šis vąšelis yra kiek storesnis už mano iki šiol naudotą. Vizualiai tai nelabai matosi, bet pirštai jaučia, nėrimo kietumas kiek skiriasi. Bet turint visą kolekciją, žinoma, tai nebūtų problema – tiesiog pasiimčiau plonesnį. Juk jų yra net nuo 0,5 mm storio, o šio deficito Lietuvoje ne taip paprasta rasti.
           Ilgiau panėrus nudžiugino ir dar vienas dalykas: nors šie vąšeliai yra pakankamai smaili, kad lengvai pradurtų skylę ten, kur reikia pratraukti siūlą, tačiau nėra tokie aštrūs, kad skylė atsirastų piršte. Ko gero tai irgi reikėtų priskirti japonų tobulumo siekimui. Pirštų skausmai ir galvojimas, kaip nerti, kad neskaudėtų ir nesukruvintum nėrinio, negresia.
           Čia būčiau galėjusi ir baigti šį tekstą: vąšelis smagus, su juo malonu nerti. Štai ką dabar neriu:
 


           Be to, dar viena juosta jau nunerta.


           Tik galutinio rezultato dar reikės palaukti...
           Bet juk man patinka ir kiti turimi vąšeliai... Visgi yra dar vienas „bet“... Vieną vakarą nėriau gal kokias 4-5 valandas. Vakare sugalvojau pasiimti kitą nėrinį (bliuzelę, apie kurią dar nesu rašiusi). Jį nėriau su 2 mm storio „Prym“‘o vąšeliu. Jis yra mano šio numerio mėgstamiausias, su juo sunerta nemažai lino. Bet mėgstamiausias jis buvo iki šiol. Pirmoji mano dešinės rankos reakcija buvo tokia: „Ir ilgai tu mane su juo kankinsi?“ Nerdama gal kokią trečią gėlytė pagaliau vėl pripratau prie vąšelio. Ir tuomet supratau vieną dalyką – laukia visų vąšelių keitimas imigrantais iš Japonijos. „Clover“‘is tyliai, nejučiomis, bet akivaizdžiai įrodė, kad jis yra geresnis už savo giminaičius.
           Taigi, kokias išvadas aš padariau iš šio eksperimento: kaip ir viską, taip ir šiuos vąšelius reikia prisijaukinti. Bet vėliau nebesinori grįžti prie senųjų. Tad šiuo metu mano planas yra toks: pakeisti visus vąšelius. Tik kadangi jų storiai, nėrimo kietumas gali kiek skirtis, tai keitimas vyks palaipsniui. Užbaigusi visus darbus kurio nors numerio vąšeliu, keliausiu jį pirkti. Tikėtina, kad taip sumažinsiu pradėtų nėrinių skaičių, be to, nesinorės pradėti naujus, kol nebus naujų vąšelių. O tai bus dar viena teigiama šių vąšelių savybė...

P. S. Prisipažinsiu, nesu labai išranki įrankiams, sugebu sėkmingai naudoti tai, ką turiu po ranka ar galiu lengvai gauti, tad supratimas, kad užkibau ir keisiu visus savo vąšelius, mane vis dar stebima. Jeigu ne ši „Kasiūlų“ suteikta galimybė gerai išbandyti vąšelį, tikrai nebūčiau su jais susipažinusi. O dabar jie taps mano privalomais turėti įrankiais. Jau ir ne vienai neriančiai draugei apie juos pripasakota...

P. P. S. Parduotuvėje yra ir daugiau įdomių „Clover“‘io įrankių. Artimiausiu metu reikės išbandyti siuvinėjimą dviem siūlais. Eksperimentuosiu paprasta adata, bet jeigu susidomėsiu, būtinai reikės įsigyti šias. Įtariu, kad irgi turėtų būti smagios. Be to, turiu ir dar kitų minčių, bet apie jas dar ankstoka kalbėti, nes nežinau, ar tikrai tam tiks tai, kas yra parduotuvėje. Reikės keliauti apžiūrėti...

10 komentarų:

  1. Pritariu visu šimtu procentų. Aš turiu įvairių firmų vąšelių, tikrai jie neblogi. Vėgau nerti ir Prym ir Knit Pro,ir Tupip,bet, kai įsigijau Clover vąšelius kitais ir neneriu, nors man jų gaila,juk neblogi, bet kai tk pradedu kažką nerti su kitų firmų vąšeliais iškart jaučiu, kad kažkas ne taip ir imu Clover.

    AtsakytiPanaikinti
  2. O kuo jau taip nusikalto šie vąšeliai, kad juos taupai? Aš pati, jeigu man patinka, tai ir negailiu daikto, naudoju. Kokia man bus iš jo nauda, kad saugiai gulės stalčiuje, o aš naudosiuos ne tokiu geru. Blogiausiu atveju, jeigu sulaužyčiau ar dar kas atsitiktų, kitą nusipirkčiau.

    AtsakytiPanaikinti
  3. Visiškai pritariu: neriant sveiki pirštai yra labai svarbu. Aš jau susitaikiau, kad reikės keisti visus vąšelius. Naujausias pirkinis bus Nr. 2, dabar užbaiginėju juo pradėtus nėrinius. Po to bus kokio kito numerio eilė :)

    AtsakytiPanaikinti
  4. Esu sužavėta, kad tiek daug, įtaigiai ir išsamiai galima pasakyti apie vąšelį. Labai ačiū už mano akiračio praplėtimą.

    AtsakytiPanaikinti
  5. Regina, ačiū :) Nors rašyti nebuvo sunku. Parašiau dviem prisėdimais, laukdama procedūrų ligoninėje, tarp kurių buvo po gerą pusvalandį. Kiek panėrus buvo aišku, ką ir kaip rašysiu, nes vąšelis man labai patiko. Perrašymas buvo daug nuobodesnis...

    AtsakytiPanaikinti
  6. Išbandžiau Clover'į ir susipirkau visą komplektą :) Ta pati istorija kaip ir su Addi virbalais su valu :)

    AtsakytiPanaikinti
  7. Sako, skūpus moka du kartus. Taip nutiko ir man. Toje pačioje "kasiulai" parduotuvėje nusipirkau kelis Knitpro vąšelius. Jie taip pat nepigūs. Tam tikro numerio vąšelio neturėjo, tad pasiūlė Clover vąšelį. Neriant Knitpro vąšeliai man nelimpa, o Clover - iškart. Dabar vėl reikės išlaidauti ir palaipsniui nusipirkti Clover vąšelius. Ne veltui jie vadinami ergonomiškais.

    AtsakytiPanaikinti
    Atsakymai
    1. Kaip gerai, kad aš nesusigundžiau "KnitPro". Tiesiog pirkau kitoje parduotuvėje, o ten ne visi numeriai buvo. Bet reikalingus du nusipirkau (juos kaip tik turėjo "Clover"'io, o kitus nusprendžiau vėliau nusipirkti. Po šios žinutės tuo neatsidžiaugiu...

      Panaikinti