2013 m. lapkričio 19 d., antradienis

Net įrėmintas

Berniukui, ilgesingai žiūrinčiam į vitriną, labai pasisekė - jis netgi įrėmintas. Bet taip ir turėjo būti - juk tai dovana. Deja, laiko nufotografuoti nebuvo. Šeštadienis buvo toks, kad fotoaparato net nebūčiau traukusi, jeigu ne tai, kad po pietų darbas turėjo būti padovanotas. Tad kaip pavyko, taip - bent jau įamžinau darbą, kurio tikrai daugiau nesiuvinėsiu.
Rėminimas buvo atskira istorija. Rėmą turbūt beveik valandą rinkom. Iš pradžių su viena dirbtuvių darbuotoja kankinomės, kankinomės... Po to atėjo pats savininkas. Su juo irgi netrumpai pamąstėm, kas geriau tiktų. Galiausiai, kai jis jau pasakė, kad rėmas jam patinka, pasakiau: tebūnie. Bet rezultato aš dar visvien nemačiau. Labai jau įnoringas darbas pasitaikė. Užtat galutinis rezultatas, kurį pamačiau atėjusi pasiimti darbą, man labai patiko. Tikrai džiaugiuosi, kad žinau, kur geriausiai rėmina Vilniuje (Dysnos g., rėmintojas Romas). Gyvenimas daug paprastesnis, kai gali pasitikėti žmogumi, jeigu jis sako, kad bus gerai. Tai ta vieta, kurioje, atėjęs su savo nuomone, drąsiai gali priimti siūlomus sprendimus.


The boy, looking at the toy shop's window, was very lucky: he even has his frame now. But it had to be so, because this picture had to be a gift for a little boy. All the work was done at the last moment (as always). The only one problem, that Saturday's morning was very dark and it was very difficult to make a better photo. But I have one, so it is better than nothing. At least I have it.

There were many difficulties trying to find the best frame. We were searching nearly an hour. But I am really glad, that I know a wonderful framer, who knows, what I would like. He has found the best possibility and I had only to agree. I couldn't imagine the result at that moment. But the result, as always, was great. I guess, that one day I'll simply leave my works and he'll do the best. And I know, that I'll like the result...

Komentarų nėra:

Rašyti komentarą