2013 m. rugpjūčio 26 d., pirmadienis

Tai įvyko...

Pagaliau, po ne vienerių metų svajojimo, šį savaitgalį įvyko ko gero pirmasis Lietuvoje nėrinių pynimo seminaras (na, bent jau po Nepriklausomybės atgavimo, gal tarpukariu koks ir buvo). Trys "beprotės", vadovaujamos ketvirtosios, pusantros dienos kantriai plušo prie savųjų nėrinių, atsikeldamos tik kai skrandžiai labai agresyviai imdavo reikalauti dėmesio. Aš žinojau, kad tai yra lėtas darbas. Aš žinojau, kad tai yra labai lėtas darbas. Bet kad TOKS lėtas... Žinoma, formuojantis įgūdžiams, greitis didės. Bet tai tikrai nėra tas rankdarbis, kurį pasiimčiau, turėdama tik kokias 15 minučių. Kito rankdarbio 15 minučių pinant nėrinius atitiktų mažiausiai valandą, o gal ir daugiau. Bet kaip jis užkrečia... Šiuo metu galvoje sukasi vienintelė mintis: šiandien vakare negalėsiu pradėti naujo darbo... Tiktai spalį (gal rugsėjo pabaigoje).

At last, after few years of dreaming, maybe the first Lithuanian bobbin lace making seminar became truth. Maybe the first one after 1990, it is possible, that something was between the WW I and WW II. One teacher, three student and one weekend full of hard and very slow, VERY slow work. I hope, that one day my speed will grow, but now I am very slow. But I liked the process very much and now I want to start something new. But I'll have more time only at the beginning of October. And that is really sad.

Na, bet reikia juk ir vaizdų. Tai štai, po pusantros dienos darbo į namus parsivežiau taip atrodantį "ežiuko košmarą" (nors adatėlių kiekis čia jau buvo sumažintas, kai kuriuose darbuose jų būna daug, labai daug daugiau). Ir tai yra maždaug 20 cm pusantros dienos darbas. Užbaigti nespėjau, nes reikėjo važiuoti namo, tad seminarą teko baigti.

After one full day, and more than half day of another my work wasn't finished. And it is only about 20 cm. But I had to go home. So here is the result at that moment. 


O grįžus į Vilnių, dar reikėjo važiuoti į miestą, tad tik apie kokią 22 val. pagaliau prisėdau ir neatsikėliau, kol nėrinių pagalvėlė neatrodė štai taip:

Of course, I had to finish my work, so I sat at 22.00 and was working until my pillow looked like in this photo:


Tai reiškė, kad darbas ne tik baigtas, ne tik visi siūlų galai užrišti ir nukarpyti, bet ir visos adatėlės saugiai guli dėžutėje, o mano darbas atrodo štai taip:

That means, that the work is successfully done: 


Tiesa, buvo smagu stebėti, kaip darbo nuėmimas atrodo žmogui, nemačiusiam viso proceso ir neįsivaizduojančiam, kaip turi atrodyti rezultatas (mano broliui): o kaip tu popierių išimsi? O kaip tu tada darbą sutvirtinsi? O jis tikrai išlaikys formą? Ir jis neiširs? (į šį klausimą jau ir aš pati labai norėjau atsakyti teigiamai tikėdamasi, kad klaidų nepalikau - neiširo).

It was very interesting to look, how the others, who do not know, what bobbin lace is, react to the process (it was my brother): How you will take the paper out? How you'll secure it? Will it keep form? (it was the most difficult question; I was hoping, that I haven't left mistakes and everything will be OK)

O aš jau svajoju apie naują nėrinį. Tik reikės dar šeivelių pasidaryti. Ir pagalvėlę didesnę. O gal priprašysiu, kad brolis stovą padarytų (čia jis pats, pamatęs, kaip viskas vyksta, pasakė, kad stovo reikia; aš čia ne prie ko...)

Now I am dreaming about new work. But I need more bobbins. And maybe new, bigger pillow. And maybe I'll ask my brother to make a stand for my pillow (he was the one, who told, that I need one, so...)


P. S. Mano mamos įspūdžiai iš seminaro, kadangi buvom susirinkusios mūsų sodyboje: kartais iš antro aukšto pasigirsdavo kalbų. Tikriausiai ką nors aiškindavotės. Bet paprastai ten būdavo mirtina tyla. net kildavo noras patikrinti, ar jūs vis dar ten. Ar dar gyvos. Gyvos mes, gyvos, prižadėjusios ir kitais metais susirinkti bei besitikinčios, kad pavyks ne tik paskleisti virusą, bet gal ir epidemiją sukelti. Įdomu, tai realu?

P. S. My mother's thoughts about our work (we were working in our country house): sometimes I've heard some talks from the first floor. But mostly you were so silent. Sometimes I wanted to go to see, if you are still alive. Yes, we are still alive. And planning to meet next year. If we'll be lucky, maybe we'll float a bobbin lace virus around. Is it possible here? 

2013 m. rugpjūčio 13 d., antradienis

Dar vienoms krikštynoms

Šį kartą rodau du krikšto rūbus - skraistes, ant kurių buvau paprašyta išsiuvinėti dviejų sesučių vardus ir krikštynų datą. Prisipažinsiu, pamačiusi audinį pagalvojau: į ką aš įsivėliau. Bet juk galima ir ant tiulio siuvinėti. Negi neįveiksiu. Svarbiausia buvo sugalvoti, kaip ant audinio perkelti piešinį ir kaip įtempti audinį, kad jis neišsitemptų, išlaikytų formą. Gaila, pamiršau padaryti proceso nuotraukų. Liko tik ši, kur prisiūta paskutinė data. Štai taip aš ir siuvinėjau. Vardai ir datos ant popieriaus buvo prisiuvamos prie audinio. Datas dar mažiau dygsniavau, jos nedidelės. O varduose buvo daug daug mažų dygsniukų, kurie prilaikė patį audinį, neleido jam judėti. Tad siuvinėdama neturėjau blogosios pusės: palikdavau ilgesnį siūlo galą, o visus galus slėpdavau jau išsiuvinėjusi užrašą ir nuardžiusi popierių.

This time - two more baptize clothes. I was asked to stitch the names and baptize dates for two sisters. When I've seen the material, my very first thought was: oh, no... But if someone is asking, I have to stitch. One of the problems was how to draw the pattern onto cloth. The other, how to keep the form unchanged. Alas, I have only this one photo with the progress. I was stitching with no other side, with paper, sewed to it. It was not the easiest way, but the result was worth of my effort.


Kaip jau sakiau, viskas buvo siuvinėjama drebant, kad tik nesutraukčiau ar per daug neištempčiau audinio, kad piešinys gražiai matytųsi (gal tik trečias ar ketvirtas dygsnis buvo tas, kuriuo siuvinėjimas žiūrėjosi), tad laimingiausia akimirka būdavo tuomet, kai pagaliau popierių galėdavau nuplėšti ir darbas būdavo baigtas. Plastmasiniai labai stipriai nesuspaudžiantys lankeliai šiam darbui buvo išsigelbėjimas. Bet panašu, kad artėja diena, kai teks susirinkti visus medinius lankelius ir juos apsiūti audinio juostelėmis. Juk dydžių reikia įvairių. O kitą kartą plastmasinis lankelis gali nebeišgelbėti.

The only one thought while stitching was how to keep material's form unchanged. The happiest moment was every time, than every element was finished and I could take paper off.


Na ir baigti darbai, nufotografuoti pačią paskutinę akimirką, prieš pat išeinant iš namų:

And the finished works. The photos were made the last minute, as nearly always:





2013 m. rugpjūčio 6 d., antradienis

Mokausi toliau

Niekas negimė mokėdamas. Prisipažinsiu, mane visuomet prajuokina, kai žmonės rodo savo pirmuosius darbus ir sako, kad jie pirmieji. Taip, jie pirmieji, kuriuos padarė suaugę, bet pamiršta tai, ką darė, būdami vaikais, mokydamiesi mokykloje ir pan. Rankos juk prisimena, įgūdžiai sugrįžta. O šį kartą mano įrašai būtent ir rodo, kaip įgūdžiai formuojami, kaip renkamos žinios. Žinoma, mano rankos pripratusios prie kitokių darbų, greičiau paklūsta. Visgi šie nėriniai joms yra visiška naujiena. O ir galvai visai kita veikla. Reikia dėmesingai stebėti, kaip formuojamas raštas, nes vienas praleistas persukimas ir klaida garantuota. Gerai, jeigu pastebi iš karto. Štai čia yra mano vakar vakaro dviejų su pusę valandų darbas. Net 14 centimetrų...

Yesterday evening I was continuing learning bobbin lace. It is interesting to see, how my hands are trying to remember what to do without thinking, how my head tries to remember new ways of doing lace. Bobbin lace is new for me, so I have to think while doing, because it is so easy to make a mistake. Here is my last evenings work - only two hours and a half and 14 centimeters of lace...


Tiesa, pirmieji 5 centimetrai buvo klaidų darymui ir eksperimentavimui. Kažkurią akimirką pastebėjau, kad rezultatas ne visai toks, koks turėtų būti. Štai kaip būna, kai pamiršti vieną kartą persukti siūlus... Bet jau nebeardžiau pradėto darbo. Čia juk tik pavyzdėlis, tad gali būti ir su klaidomis. Kai jau gerą darbą darysiu, tada nebegalėsiu sau leisti klysti arba teks ardyti. Tiesa, dar sugalvojau, kad mano nėrinys per laisvas, tad per kelias eiles jį susiaurinau. Dar nemoku apsiskaičiuoti, kokio pločio turi būti darbai. Todėl eksperimentuoju be piešinio, prie pagalvėlės prisisegusi languotą popierių, pagal kurį ir smaigstau adatėles.

From these 14 centimeters the first 5 ones were for mistakes and experiments. After some rows I have found, that my lace somehow looks different from how it should look. Of course, I have forgot to make one twist... But I haven't unpicked my work. It is just a try. Later I have found, that my lace is too thin, so I had to make it narrower. And only after these 5 cm I was glad with the result.


O štai čia jau gerieji 9 centimetrai. Žinoma, juos dar reikėtų pastandinti, suteikti "prekinę" išvaizdą. Bet čia juk tik bandymas, ne rimtas darbas, tad tikrai tuo neužsiimsiu. Tiesa, dabar galvoju, kad gal visgi reikėjo laisviau pinti? Na, bet kuriuo atveju jau reikia imtis rimtesnių darbų, jeigu noriu pasiruošti intensyviajam nėrinių savaitgaliui. Mūsų mokytojos planai labai optimistiniai. O aš noriu imti ir padaryti tai, ką ji suplanavo (dar viena optimistė).

So I made 9 cm of normal lace just to learn, how to do it. Now I am thinking, that maybe it looks too narrow, but I like the result. It is time to start doing something more difficult if I want to prepare for the intensive bobbin lace weekend.








P. S. Perskaičiau šį tekstą ir pagalvojau: taip, kai išbandysiu 100 nėrinių elementų, jie man tikrai nebekels problemų, tiesiog darysiu ir džiaugsiuos. O dabar mokytis, mokytis ir dar kartą mokytis...



2013 m. rugpjūčio 1 d., ketvirtadienis

Pagaliau... ir visai neskaudėjo...

Jau nebeprisimenu, kiek laiko ruošiausi išbandyti nėrinius. Ne nėrimą vąšeliu, ne nėrimą šeivute, bet tuos tikruosius, senuosius nėrinius. Įtariu, drąsos pritrūkdavo. O pabandžiau ir paaiškėjo, kad ne taip viskas ir baisu. Pirmiausiai pasisiuvau pagalvėle. Bet paaiškėjo, kad ji turėjo būti bent dvigubai storesnė, tad nusprendžiau, kad šiandien ji nebus verta rodymo. Pagalvosiu, ar aš noriu didesnės apvalios pagalvėlės ir ar man ją darytis. Gal ir ne. Įtariu, kad supratus, kad pagalvėlė netinkama, galėjo ilgam laikui pasibaigti eksperimentai. Bet ant nosies gi nėrinių kursai, tad ir elementariausius elementus reikia pramokti, ir įsitikinti, kad priemones turiu. Negi reikės skubiai kitą pagalvėlę gaminti. Bet prisiminiau, kad yra namuose tokia paraloninė nemaža pagalvė - tachtos atlošas. Pasiūta ji senokai, bet nesusitrynusi. Pabandžiau - ne pati minkščiausia, tad nusprendžiau eksperimentuoti. Dabar jau žinau, kad išsisukau. Ši pagalvėlė bus visai nebloga, reikės tik medvilninį užvalkalą jai pasiūti.

I was planning to start doing bobbin lace for a long time. At least few years. I guess, I was afraid. But it is not so difficult as it looks. Of course, crocheting is easier, but making lace also is not a mission impossible. First of all I sewed a pillow. But now I know, that it had to be at least twice bigger, so I haven’t made a photo of it. I’ll think, if I need such pillow and if I want to do it once more. But I had to start learning the elements, because at the end of August I am going to lace’s course and I want to try making lace before. I’ve found some pillow at home. It is quite good, so I need to make a cotton cover for it.

Mano šio vakaro darbas atrodė štai taip (šioje nuotraukoje, kur balti nėriniai ant balto fono, gal ir nelabai kas matosi, bet bent jau adatėlių miškas šviečia; dar ir šeivelės, kuriomis dirbau, matosi).

Here is my one evening's work. Of course, now I could make it quicker. I had to look at my book for every element.


 O čia tas pats miškas iš arčiau.

And one more photo.



 Ir nuimta juostelė. Ne viskas joje tobula, esama ir klaidų, bet tik tas nedaro klaidų, kas nieko nedaro. O aš šiandien išbandžiau tris elementus: Cloth Stitch, Half Stitch ir, kaip spėju, Double Stitch.

And this is the result. Of course, there are some mistakes, but it is my very very first bobbib lace. I used three stitches: Cloth Stitch, Half Stitch and Double Stitch.


 Dėl paskutinio elemento angliško pavadinimo nesu tikra, nes mokiausi pagal šią prancūzišką knygą. Na, bet angliški ir prancūziški pavadinimai bent jau yra. O mums, besimokančioms daryti štai šį smuiko raktą, matyt teks "sunorminti" elementų pavadinimus.

I was learning from this french book. At the end of August I'll make such a beauty. Is it possible?


 Šį savaitgalį išvažiuoju, tad sodyboje darysiuos šeiveles. Jų turiu tik 9 poras, o tai yra labai labai labai mažai. Jeigu nuspręsiu, kad reikia jas pirktis, tada beliks sugalvoti, ar pradžiai pakaks kokių 50 porų, ar iš karto 100 pirkti. Iš pradžių, kol nuspręsiu, ar ruošiuosi ilgai blusinėti, bus geros ir namie gamintos.

This weekend I'll be making bobbins. I am not sure if it is my craft, so I am not prepared to buy some 50 pairs of bobbins at the moment. So next week I'll show, how my bobbins were made.

Taip pat dar reikės sugalvoti, ar mokytis eksperimentuojant puslapis po puslapio. Tuomet manęs lauktų štai tokie variantai.

And I also have to chose, whether I am going to learn step by step and to do such laces.


O gal pulti stačia galva ir bandyti iš karto tokia juostelę?

Or I’ll try to make more difficult ones.



Nuotraukos šiandien labai nekokios. Bet taip norėjosi pasigirti, kad ir tokias nuotraukas rodant (na, prastesnėse nuotraukose klaidos irgi prasčiau matosi).

The photos are not the best ones. But I wanted to show my first steps in bobbin lace. y the way, it is more difficult to find mistakes looking at the bad photos.