2013 m. lapkričio 20 d., trečiadienis

Kai nepasiskiepijama laiku

Blogai, nepasiskiepijau šiemet nuo naujų darbų viruso. O tai reiškia tik vieną - naują ligą. Nežinau, ar ji bus labai užkrečiama, bet šiuo metu mielai priimu visokias medvilnines skiautes: senas bliuzeles, marškinius, sukneles ir panašius gėrius. Kuo margesni ir kuo smulkesniais raštais, tuo geriau. O kadangi namuose atraižų kolekcija dar maža, tai pirmąją pagalvėlę siuvu iš naujų skiautininių medžiagų.
Įsivaizduoju, kaip iš manęs juoktųsi kokios XIX a. amerikietės: namuose 3 (trys!!!) siuvimo mašinos, o ji siuva rankomis. Pasitaiko... O aš galiu suprasti, kaip jos džiaugėsi įsigijusios siuvamąsias.
Bet reikia - tai reikia pasiūsiu ir rankomis. Tik tikiuosi, kad didesnius darbus mokytoja jau leis siūti ir mašina. Lovatiesė rankomis būtų labai rimtas išbandymas. Įtariu, tai ir būtų TAS vaistas nuo šios ligos. O jeigu ne? Matysis. Iki Kalėdų bent jau dvi naujos pagalvėlės namie atsiras. O lovatiesėms jau kelias idėjas turiu. Tik skiaučių dar labai labai trūksta. Kada ten "Humanose" viskas po porą litų? Siaubsiu (jeigu bendramokslės nenusiaubs anksčiau už mane).

This autumn I haven't inoculated myself against new viruses. That means, that I have a new disease - this time patchwork. At that moment I cannot say, if it is really serious. But I am searching for new materials everywhere: old clothes would be great materials for my future works. Now I have only a small collection, that's why my first pillow shall be from new materials.
I can imagine some women from XIXth century laughing from me: 3 (three!) sewing machines at home, but I am sewing only with my two hands and one needle. But I can understand, how they were happy after trying these machines for the first time. 
But my teacher told, that we have to sew by hand. If I must, I'll make it, but I hope, that bigger things we'll be doing with the help of machines. Sewing a bedspread could be a really good medicine for me.Or maybe not? I have few ideas for bedspreads, which I'd like to sew one day.

2013 m. lapkričio 19 d., antradienis

Net įrėmintas

Berniukui, ilgesingai žiūrinčiam į vitriną, labai pasisekė - jis netgi įrėmintas. Bet taip ir turėjo būti - juk tai dovana. Deja, laiko nufotografuoti nebuvo. Šeštadienis buvo toks, kad fotoaparato net nebūčiau traukusi, jeigu ne tai, kad po pietų darbas turėjo būti padovanotas. Tad kaip pavyko, taip - bent jau įamžinau darbą, kurio tikrai daugiau nesiuvinėsiu.
Rėminimas buvo atskira istorija. Rėmą turbūt beveik valandą rinkom. Iš pradžių su viena dirbtuvių darbuotoja kankinomės, kankinomės... Po to atėjo pats savininkas. Su juo irgi netrumpai pamąstėm, kas geriau tiktų. Galiausiai, kai jis jau pasakė, kad rėmas jam patinka, pasakiau: tebūnie. Bet rezultato aš dar visvien nemačiau. Labai jau įnoringas darbas pasitaikė. Užtat galutinis rezultatas, kurį pamačiau atėjusi pasiimti darbą, man labai patiko. Tikrai džiaugiuosi, kad žinau, kur geriausiai rėmina Vilniuje (Dysnos g., rėmintojas Romas). Gyvenimas daug paprastesnis, kai gali pasitikėti žmogumi, jeigu jis sako, kad bus gerai. Tai ta vieta, kurioje, atėjęs su savo nuomone, drąsiai gali priimti siūlomus sprendimus.


The boy, looking at the toy shop's window, was very lucky: he even has his frame now. But it had to be so, because this picture had to be a gift for a little boy. All the work was done at the last moment (as always). The only one problem, that Saturday's morning was very dark and it was very difficult to make a better photo. But I have one, so it is better than nothing. At least I have it.

There were many difficulties trying to find the best frame. We were searching nearly an hour. But I am really glad, that I know a wonderful framer, who knows, what I would like. He has found the best possibility and I had only to agree. I couldn't imagine the result at that moment. But the result, as always, was great. I guess, that one day I'll simply leave my works and he'll do the best. And I know, that I'll like the result...

2013 m. lapkričio 11 d., pirmadienis

Baigiau :)

Pagaliau mano namuose beveik šventė - užbaigtas dar vienas seniai seniai pradėtas siuvinėjimas. Prisikankinau aš su juo gerokai. Įsivaizdavau, kad tokia firma kaip "DMC" neturėtų šitaip chaltūrinti. Schema buvo tragiška. O kai reikėjo siuvinėti kontūrus, tai norėjosi vien keiktis. Dar neteko siuvinėti darbo, kurio reikėtų darytis skaitmeninę kopiją tiek pačios schemos, tiek viršelio. Taip ir žiūrėjau į visur, kur tik galėjau: savo popierinę schemą, išdidintą schemą kompiuteryje ir dar į išdidintą būsimo rezultato vaizdą. Nors nedaug trūko, kad būčiau parašiusi į DMC ir paprašiusi atsiųsti apsiuvinėjimo normalų piešinį, nes iš to, kurį nusipirkau, nesuprantu, ką turiu veikti. Taip ir būčiau padariusi, bet kad reikėjo baigto darbo. O kol jie man būtų atsakę, be to, mažai šansų, kad būtų ką nors gero parašę ar išvis parašę. O aš jau baigiau siuvinėti ir darbas keliauja pas rėmintoją. Šią savaitę turėtų būti ir įrėmintas rezultatas. Tada ir nuotrauką ryškesnę padarysiu. Trumpomis dienomis sunku spėti nufotografuoti, o dirbtinė šviesa iškraipo visas spalvas.

At last one of my UFO's is finished. I have started stitching it long long ago, but the chart was terrible, so it was left for some time. I was hoping, that big companies, such as DMC, think more about their customers... But I was wrong... For doing backstitch I scanned all the chart. So I was looking to my chart, digital chart and digital copy of the photo, how my work must look like... Well, I was thinking even to write to DMC asking to send me better copy of the chart, where I could see the pattern better. Of course, I haven't done this, because I had no hope that this could help. But I finished it and today my picture is going to the framer. I hope to have the picture at the end of this week and to make photos at the weekend. It is very difficult to do something similar to reality in unnatural light.